Kol nebuvo numuštas Malaizijos avialinijų lėktuvas Rytų Ukrainoje, olandai atsargiai žiūrėjo į ES sankcijas Rusijai, netgi susilaikydavo balsuodami. Bet po tragedijos, kai žuvo lėktuve buvę 153 Olandijos piliečiai, požiūris pasikeitė akimirksniu.
Dabar olandai yra vieni didžiausių sankcijų Rusijai šalininkų.
Nors dėl to jiems tenka skaudžiai sumokėti – olandiški sūriai, kuriuos mėgo rusai, dabar saugomi sandėliuose. Kaip ir šioje šalyje išauginti vaisiai ir daržovės.
Įdomu, kad olandų produktus į Rusiją daugiausia gabeno Lietuvos vežėjai.
Pavyzdžiui, praėjusiais metais mūsiškiai rusams nuvežė 350 milijonų eurų (1,2 mlrd. litų) vertės olandiškų vaisių ir daržovių.
Tokią statistiką pateikė Olandijos žemės ūkio ir sodininkystės organizacijos Tarptautinių santykių skyriaus vadovas Klaasas Johanas Osinga.
Olandijos žemdirbiai ir perdirbėjai Briuselyje ieško užuovėjos ir įtikinėja valdininkus, kad reikia griežčiau prižiūrėti į Europą importuojamus maisto produktus. Ankštoje rinkoje labiausiai baiminamasi kainų karo.
Apie tai „Lietuvos rytas“ kalbėjosi su K.J.Osinga.
– Kaip Rusijos embargas paveikė Olandijos sūrininkus?
– Po lėktuvo tragedijos, sukrėtusios olandus, mano šalyje niekas neabejoja, jog sankcijos Rusijai būtinos. Žinoma, dėl to tenka mokėti didelę kainą.
Atsimenu, prieš pat embargą daugybė vilkikų su sūriais ar vaisiais buvo pakeliui į Rusiją, bet pasienyje jie įstrigo. Viską teko vežti atgal. Kai kurios bendrovės dėl to patyrė didelių nuostolių.
Italai į Rusiją sūrių vežė dar daugiau, tad nukentėjome ne tiktai mes.
– Kaip tai paveikė maisto kainas Olandijoje?
– Kainos krito, ir gana ryškiai. Atpigo ne tik vaisiai ar daržovės, bet ir sūris. Juk vien sūrio į Rusiją eksportuodavome už 233 milijonus eurų.
Rusams parduodavome trečdalį viso eksportuojamo olandiško sūrio, o dabar jį tenka pirmiausia pardavinėti savo šalyje.
– Ar teisybė, kad beveik visas olandiškas sūris į Rusiją keliaudavo per Lietuvą?
– Taip. Tai nutiko Lietuvos vežėjų dėka. Įdomu tai, kad Olandijoje pagaminti sūriai į Rusiją buvo vežami per Lietuvą ir statistiškai tai būdavo įskaičiuojama į Lietuvos eksporto rezultatus. Tai atsispindi ir Eurostato duomenyse.
Taigi dalis žemės ūkio produktų, kurie buvo eksportuojami iš Lietuvos, iš tiesų buvo olandiški.
Puikiai suprantu, kaip jaučiasi Lietuvos vežėjai, kurie gabendavo į Rusiją tiek europietiškų maisto produktų.
– Tikėtina, kad Rusija gali atšaukti embargą. Kaip manote, ar eksportuotojai sugrįš į šią neprognozuojamą šalį?
– Esu įsitikinęs, kad gamintojai laukia, kol vėl bus atvertos sienos eksportui. Laukia dienos, kai vėl galės parduoti didelei Rusijos rinkai savo gaminius.
– Gal olandai dabar, kaip ir lietuviai ar lenkai, bando rasti alternatyvių kelių į Rusiją?
– Žinoma, visi ieško sprendimų, tik niekas neprisipažintų, kad ieško kitų kelių į Rusijos rinką.
Žinau, kad kai kurie Olandijos eksportuotojai vaisius ir daržoves gabena į Turkiją, o iš ten jie eksportuojami į Rusiją.
Nors neturiu įrodymų, esu apie tai nekart girdėjęs. Oficialiai, žinoma, niekas to nepatvirtintų.
– Kaip manote, kas Europoje turėtų būti padaryta siekiant palengvinti nuostolių naštą maisto gamintojams?
– Europos Sąjunga turėtų labiau derėtis su trečiosiomis šalimis, nes reikia rasti europietiškų produktų pirkėjų. Taip pat reikėtų atidžiau prižiūrėti, kokios kokybės maisto produktai patenka į ES iš kitų šalių.
ES yra atvėrusi rinką ukrainietiškiems gaminiams, bet ar jie tikrai atitinka veterinarijos reikalavimus?
Jeigu nori prekiauti ES – puiku, bet turi atitikti europietiškus standartus.
Dėl to Europos Komisija turėtų būti griežtesnė.
Jau žinoma, kad Baltijos šalims bus kiek padidintos kompensacijos, o pieno supirkimo kainos jūsų šalyje sumažėjo. Olandijoje – ne.
Tad jūsų produkcija gali užkariauti Vakarų rinkas, o tai sukels kainų karą. Jo niekas Europoje nenori.
