Priimant verslui svarbų sprendimą, Seime šįkart laimėjo ne emocijos, bet ekonominė logika - nubalsuota už Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo pataisas, įteisinančias ritualinį gyvulių skerdimą.
Šalies verslininkai, jei nuo jų nenusigręš įstatymą dar turinti patvirtinti prezidentūra, sulauks galimybės eksportuoti ūkinių gyvūnų mėsą į musulmoniškas šalis. Yra numatyta, kokių reikalavimų ir apeigų būtina laikytis, skerdžiant neapsvaigintus galvijus.
Atsižvelgdamos į religinį ritualą gyvulius skerdžia nemažai Europos Sąjungos šalių, nes jų reglamentai leidžia ir tokį skerdimo būdą.
Ritualinis skerdimas leidžiamas Austrijoje, Bulgarijoje, Belgijoje, Kroatijoje, Čekijoje, su išlygomis (po papjovimo gyvūnas iš karto apsvaiginamas) - Estijoje, Latvijoje, Slovakijoje.
Minėtasis skerdimas draudžiamas Danijoje, Švedijoje, Suomijoje, Lenkijoje, Graikijoje, Slovėnijoje. Statistika rodo, kad ne viena šalis gudrauja. Pavyzdžiui, Švedijoje ritualinis skerdimas neleidžiamas, tačiau ji gausiai perka taip paskerstų gyvulių mėsą iš kitų valstybių.
Įdomu tai, kad Didžiojoje Britanijoje siekiama uždrausti religinį skerdimą, o štai Lenkijoje, atvirkščiai, vyksta teisminiai procesai, - norima panaikinti dabar galiojantį draudimą, nes šios šalies parlamentas nepritarė siūlymui leisti skersti gyvūnus pagal religines apeigas.
Ritualinis skerdimas Lietuvoje – jokia naujiena. Daugybę metų lietuviai, pasitelkę savo amato profesionalus, kaime skersdavo neapsvaigintus gyvulius. Su gyvuliu nebuvo elgiamasi šiurkščiai, stengtasi jam nesukelti baimės ir viską atlikti kuo greičiau. Kita vertus, bet koks skerdimas, net ir apsvaiginus, nėra stebėtojo akims maloni procedūra.
Iš šalių, kuriose draudžiama skersti gyvulius jų neapsvaiginus, gyvi galvijai gabenami į kitas šalis ir ten yra paskerdžiami taip, kaip reikalauja ritualinio skerdimo tradicija.
Vargu, ar išvežti iš ūkio, kuriame yra užauginti, gabenami ankštuose vilkikuose ar lėktuvais, gyvuliai patiria mažiau streso.
Ištvėrę varginančią kelionę, jie vis tiek paskerdžiami ritualiniu būdu ir, galbūt, be jokios veterinarinės priežiūros, kuri yra garantuojama ES šalyse.
Be to, toks transportavimas yra sudėtingas ir rizikingas, nes tai būdas ligoms plisti. Kita vertus, eksportuojant gyvus gyvulius, užsieniečiams tiesiog atiduodama galimybė užsidirbti, - žaliava, kurią lietuviai gali perdirbti ir patys.
Neišvengiamai, įteisinus ritualinį skerdimą, keistųsi ir skerdimo paslaugas teikiančių įmonių priežiūra.
Gyvulininkystės specialistai neabejoja, kad skersti neapsvaigintus ūkinius gyvūnus galima tik užtikrinus tam geras technines sąlygas. Svarbu, kad gyvūnai patirtų kuo mažiau skausmo ir kančių. Todėl būtina, kad valstybės institucijos nustatytų taisykles, - kokie religinių apeigų skerdimo metodai laikytini tinkamais, kokius reikalavimus jie turi atitikti, ir kas visa tai turi kontroliuoti.
Lietuvos mėsos perdirbėjai neabejoja, kad musulmoniškų šalių rinka Lietuvos įmonėms yra patraukli, - ji suteikia eksporto galimybių. Anot perdirbėjų, musulmoniškos šalys šiuo metu yra vienintelė alternatyva Rusijai ir dėl Lietuvoje auginamų galvijų specifikos.
Mūsų šalyje auginama net 80 proc. pieninių veislių galvijų, kurių mėsos kokybiniai parametrai dažniausiai netenkina ES rinkos. Tol, kol draudžiamas ritualinis skerdimas, gyvulių augintojai bei mėsos perdirbėjai negali patekti į dideles, pelningas naujos rinkas. Neturint galimybės paruošti produkcijos taip, kaip reikalaujama musulmoniškose šalyse, patekti į jų parduotuves neįmanoma.
Perdirbėjai būkštauja, kad dėl embargo nukentėjus ūkininkams stipriai sumažės galvijų, vadinasi, ateityje nebus galimybės net ir atsiradus naujoms rinkoms išvežti skerdienos. O juk sąlygos gyvulininkystės verslui Lietuvoje yra tikrai neblogos: yra ganyklų, tinkamas klimatas, garantuota valstybės parama.
Verslininkai ne kartą patyrė, - jeigu jie ko nors nepadaro patys, už juos tai padaro kiti.
Valstybė siekia užtikrinti visapusišką paramą gyvulininkystei. Tačiau jei emocijos paskandintų ekonominę logiką, ji galės nebesivarginti - tiesiog nebebus ką remti.
