Parlamentarams vos spėjus nubalsuoti dėl ritualinio skerdimo įteisinimo, gyvūnų teisių gynėjai puolė grasinti, kad kreipsis į Briuselį. Anot jų, toks skerdimas pažeidžia ES direktyvas, nors jose numatyta išimčių, susijusių su religinėmis mažumomis.
Vakar skambų pranešimą apie tokio skerdimo žalą išplatino ir Seimo narys, Žaliųjų partijos pirmininkas Linas Balsys.
Buvusio prezidentės Dalios Grybauskaitės atstovo nuomone, tokie pakeitimai jokios naudos gyvulių augintojams neduos, nes arabų ir žydų rinka neva liks nepasiekiama. Užtat patys galvijai esą bus kankinami.
Reikia gerai išmanyti
Tokios kalbos kelia juoką kaime kiaules ar kitus gyvulius tradiciniais būdais skerdžiantiems žmonėms. Tiesa, anksčiau priimtas Gyvūnų gerovės įstatymas kaimo skerdikus buvo padaręs pažeidėjais.
Tačiau, regis, nė vienas jų nebuvo apkaltintas žiauriu elgesiu su gyvūnais.
Kaimiečiai gyveno ir tebegyvena pagal senolių tradicijas.
Lietuvoje verdančios aistros dėl ritualinio gyvulių skerdimo Šunskų miestelyje (Marijampolės savivaldybė) gyvenančiam 53 metų Vytautui kelia nuostabą. Vyras jau daugiau nei dvidešimt metų talkina kaimynams ir atokesnių kaimų gyventojams – skerdžia jų gyvulius.
„Ar kankinasi gyvulys, jeigu pjauni jį neapsvaigintą? Eikit sau. Tikrai nesikankina, tik reikia žinoti, kaip pjauti“, – numojo ranka stotingas vyras, miestelyje visų vadinamas Vytuku.
Kaip teisingai – greitai ir tiksliai – papjauti kiaulę, karvę, veršį ar bulių, šunskietį ankstyvoje jaunystėje išmokė dėdė, gerai išmanęs šį amatą.
Negalima durti į širdį
„Dabar mūsų apylinkėse mažai kas kiaules laiko – brangu jas iššerti.
Anais laikais lašiniai per sprindį būdavo, tai ne dabar.
Man yra tekę skersti ir bulių. Iš karto peiliu jo nepaimsi. Pirmiausia – kūju į kaktą, o po to iš karto pjauni.
Kiaulę paskersti nesunku.
Svarbiausia durti tiksliai į pažandę, tada visas kraujas išbėga. Į širdį negalima durti jokiam gyvuliui, nes lieka visas kraujas ir gadina mėsą“, – pasakojo skerdikas, rodydamas už sprindį ilgesnį peilį, su kuriuo eina į talką pas kaimynus.
Aštuntą dešimtį bebaigiančią Vytauto motiną irgi suglumino klausimas, ar kankinasi gyvulys, jei jis skerdžiamas neapsvaigintas. Pensininkės nuomone, gyvūnų mylėtojų kalbos apie kančias yra gerokai perdėtos.
„Per visą savo gyvenimą negirdėjau, kad kas svaigintų pjaunamus gyvulius“, – kalbėjo pensininkė.
Ieško fermose avinų
Dešimt metų į Marijampolę pirkti automobilių važinėjantis tadžikas Muchsinas pasakojo, kad Lietuvoje nei jis, nei jo kraštiečiai jokių rūpesčių dėl mėsos nepatiria.
„Maistui naudojame tik ritualinio skerdimo („halal“) mėsą, atitinkančią islamo religijos reikalavimus.
Kartais tokios randame prekybos centre. Pavyzdžiui, aviną perkame privačioje fermoje, ten pat jį ir pasipjauname.
Mėsos būna nedaug – apie 30–40 kilogramų, tačiau mums užtenka beveik mėnesiui, kol būname Lietuvoje“, – pasakojo tadžikas.
Anot Muchsino, Tadžikistane gyvulius skerdžia specialiai parengti žmonės aštriu peiliu ir vienu užsimojimu. Iš pradžių skerdikas meldžiasi ir, tardamas „Alacho vardu“, staigiai perrėžia gyvuliui gerklę.
„Svarbiausia, kad išbėgtų visas kraujas.
Jei jis patenka ant mėsos, skerdiena išmetama, nes ji būna sugadinta“, – apie savo šalies papročius pasakojo Muchsinas.
