Rusijos Vyriausybė veda derybas su Kazachstano ir Baltarusijos vadovybe dėl praėjusią savaitę Maskvos uždėtų draudimų importuoti maisto produktus iš Vakarų šalių. Tai, kad Rusija paskelbė embargą nepasikonsultavusi su Muitų sąjungos partneriais, rodo Kremliaus skubotumą priimant sprendimą dėl sankcijų.
Taip mano buvęs Rusijos ekonomikos mokyklos rektorius, o šiuo metu Paryžiaus politikos mokslų universiteto („Sciences Po Paris“) profesorius Sergejus Gurijevas. Interviu radijo stočiai „Radio Svoboda“ S.Gurijevas komentuoja situaciją vartotojų rinkoje ir kalba apie naujas rizikas Rusijos ekonomikai.
– Bet koks konkurencijos likvidavimas yra naudingas gamintojui, todėl draudimas importuoti maisto produktus – labai gera naujiena Rusijos žemės ūkiui. Kitas dalykas – neaišku, kuo šios sankcijos baigsis, kiek jos truks. Kol kas jos įvestos metams. Dėl infliacijos Centrinis bankas - CB), greičiausiai, sureaguos į situaciją, padidindamas palūkanų normą. Yra daug neaiškumų, bet apskritai paėmus galima laukti gamybos augimo Rusijos žemės ūkyje.
– Ar bus prasmė ar kažkoks stimulas žemės ūkio produkcijos gamintojams, maisto pramonei tuo užsiimti, nežinant, kas bus po metų?
– Manau, jog pagrindinis scenarijus, kurį šiandieną nagrinėja verslo bendruomenė – Rusijos sankcijų atšaukimas, kai sprendimą priims Pasaulio prekybos organizacija (PPO), kuri, be abejonės, pripažins sankcijas neteisėtomis, jei Europa iškels atitinkamą ieškinį. Jeigu PPO priims tokį sprendimą, tai visi PPO nariai turės laisvas rankas Rusijos eksporto atžvilgiu. Pirmiausia tai, tikriausiai, palies plieno eksportą, tad Rusijos vadovybė, greičiausiai, bus priversta trauktis ir atšaukti sankcijas.
Tai, veikiausiai, įvyks ne po metų, o po kokių dvejų. Antra vertus, jeigu jūs turite galimybę užgrobti rinkos dalį, suformuoti vartotojų pageidavimus, tai paprastai tai būna labai rimtas privalumas, net jei konkurencijos apribojimas buvo laikinas. Šia prasme dauguma žemės ūkio produkcijos gamintojų, aišku, džiaugiasi, nepaisant netgi to, jog sankcijas pažadėta taikyti tik metus.
– Ar galimas sugrįžimas į praėjusio amžiaus 9-ojo dešimtmečio pabaigos -10 dešimtmečio pradžios bado laikus?
– Tie sprendimai, kurie iki šiol buvo priimti, žinoma, nereiškia grįžimo į bado laikus. Bet tai, kad tokie sprendimai priimami visiškai netikėtai, pakiša mintį, jog ateityje mūsų laukia dar daug siurprizų. Todėl atmesti nieko negalima. Priminsiu, kad Rusija yra Muitų sąjungos narė. Į ją taip pat įeina Baltarusija, Kazachstanas. Muitų sąjungoje nėra vidinių sienų. Tokių sprendimų priiminėti negalima, nesuderinus jų su Baltarusija ir Kazachstanu.
Iš to, ką mes žinome dabar, išeina, kad Rusijos valdžia apie tai pamiršo pagalvoti. Susidaro paradoksali situacija: į Baltarusiją, Kazachstaną produktus iš Europos, Amerikos ar Australijos įvežti galima, o į Rusiją – negalima. O sienos tarp Rusijos ir Kazachstano nėra, sienos tarp Rusijos ir Baltarusijos nėra. Kaip tai veiks, kol kas neaišku.
– Kaip jūs manote, ar praktiškai neišvengiamai pakėlus maisto produktų kainas gali būti pereita prie valstybinio kainų reguliavimo?
– Visiškai galimas daiktas. Iki šiol to nebuvo. Tačiau per pastarąjį pusmetį įvyko tiek daug visko, ko mes nesitikėjome, kad aš neatmesčiau valstybinio maisto produktų kainų reguliavimo galimybės.
– Jūs paminėjote Muitų sąjungos šalis. Natūralu manyti, kad produktai, kuriems taikomas embargas, paprasčiausiai keliaus į Rusiją iš Rusijai draugiškų šalių, tik kitoje pakuotėje.
– Taip, visiškai įmanomas dalykas. Mes matėme, kad tada, kai buvo uždraustas gruziniškas vynas, Rusijoje atsirado vadinamojo graikiško vyno, pagaminto pagal gruzinišką technologiją, išpilstyto Graikijoje. Čia viskas bus dar paprasčiau, kadangi, kalbant apskritai, į Baltarusiją europietiškos prekės šiandieną patenka visiškai legaliai.
– Ar negalėjo būti taip ir sumąstyta, turint galvoje, kad visos šios prekės, galų gale, atkeliaus iš Baltarusijos ir jokios problemos neiškils?
– Visiškai įmanomas dalykas. Bet, jeigu taip nutiks, tai importo draudimas nepasieks savo pagrindinio tikslo, o būtent – nubausti Europos šalis, priversti jas permąstyti amerikiečių sankcijų rėmimą. Manau, kad Rusijos sankcijos buvo rengiamos slapčiomis nuo ekonomikos žinybų ir niekas sankcijų kūrėjams nepapasakojo apie tai, kad Rusija yra Muitų sąjungos narė. Be to, sankcijos jau suvaidino neigiamą vaidmenį vidaus politikoje.
Mąstančiai Rusijos viduriniosios klasės daliai akivaizdu, kad Rusijos valdžiai nerūpi jos gerovė. Ar šios prekės bus gaunamos per Baltarusiją, ar ne, sankcijų taikymas – aiškus signalas, jog Rusijos vyriausybei pirmiausia rūpi užsienio politikos tikslai ir nerūpi savo piliečių gerovė.
– O kaip šios sankcijos atsilieps bendrai Rusijos ekonomikos būklei?
– Dėl šių sankcijų padidės infliacija. Skirtingi modeliai parodo skirtingus vertinimo rezultatus. Kalbama apie tai, kad bendras kainų lygis 2014 metais išaugs vienu arba dviem procentiniais punktais. Tai ne katastrofa. Maža to, netgi ir tokiam infliacijos didėjimui galima užkirsti kelią, jeigu Centrinis bankas (CB) padidins palūkanų normą.
Kita vertus, palūkanų normos padidinimas lems tolesnį ekonominio augimo lėtėjimą. Vietoje šiandien prognozuojamo augimo vienu procentiniu punktu, 2014 metais mes gausime mažesnį augimą, greičiausiai, nulinį. Bet, apskritai kalbant, ir tai ne katastrofa. Pagrindinis sprendimo dėl sankcijų taikymo trūkumas – tai, kad valdžia parodė, jog ji pasirengusi padaryti bet ką viduriniosios klasės gerovės sąskaita. Galimas daiktas, kad tai sąmoninga politika - priešpriešos tarp viduriniosios klasės ir Rusijos valdžios, kuri prasidėjo prieš porą metų, elementas.
– Rusijoje rašoma apie ta, kad Rusijos sankcijos turės neigiamą įtaką Vakarų žemės ūkiui, maisto pramonei. Kiek neigiama bus ši įtaka?
– Gal būt, Rusijos valdžia pati tiki tuo, ką rašo Rusijos žiniasklaida, ir neskaito vakarietiškų laikraščių. Pasaulio žiniasklaidoje ši naujiena, be abejo, nebuvo nepastebėta, bet ji nėra svarbiausia. Žinoma, žemės ūkiui tai esminė problema, tačiau netgi Europos žemės ūkiui Rusijos eksportas – maždaug 10 procentų viso žemės ūkio eksporto. Rusijos eksportas – mažiau kaip viena dešimtoji procento Europos BVP. Tai absoliučiai neesminiai dalykai Europos ekonomikos mastais.
O Jungtinėse Valstijose viskas matuojama dar mažesnėmis sumomis. Amerikos produktų Rusijoje – vienas procentas viso JAV žemės ūkio produkcijos eksporto. Šia prasme amerikiečių eksporto draudimas yra apskritai simbolinis gestas.
–O kiek Vakarų sankcijos pavojingos Rusijos ekonomikai?
– Kol kas Vakarų sankcijos yra perspėjamosios ir simbolinės. Jos gąsdina investuotojus tuo, kad po jų gali būti pradėtos taikyti tikros, rimtos sankcijos. Manau, kad pats svarbiausias smūgis, apie kurį mąsto investuotojai – smūgis Rusijos finansų sistemai. Šiandieną į Europos ir Amerikos sankcijų sąrašus įtraukti stambiausi Rusijos bankai. Jiems kol kas pritaikytos apribojimo priemonės patekti į kapitalo rinkas Vakaruose.
Tai ne tos priemonės, kurios gali pridaryti rimtų nemalonumų šių bankų verslui trumpalaikėje perspektyvoje. Dvejų-trejų metų perspektyvoje tai rimta priemonė, bet artimiausiu metu sankcijos labai didelio poveikio neturės „Sberbank“ ir kitų Rusijos bankų verslui. Kita vertus, yra tokių pavyzdžių, kad, pavyzdžiui, JAV gali pradėti taikyti bankams pilnas sankcijas. Taip atsitiko su banku „Rossija“ ir kai kuriais kitais nedideliais bankais.
Jeigu tas pats atsitiks su stambiausiais Rusijos bankais, tai bus rimčiausias smūgis Rusijos finansų sistemai. Be to, toks smūgis Vakarų šalims nieko nekainuos, kadangi Rusijos finansų sistema nedaro įtakos pasaulio ekonomikos būklei. Nuo jos nepriklauso Amerikos ir Europos šalių piliečių gerovė. Greičiausiai, Vakarų politikai pasistengs įtikinti Vladimirą Putiną nutraukti konflikto eskalavimą Rytų Ukrainoje. Tuomet šios sankcijos nebus taikomos.
– Ir vis dėlto, ar gali Vakarų sankcijos atsiliepti gyvenimo lygiui Rusijoje?
– Jos jau atsiliepia gyvenimo lygiui, kadangi investuotojai perkelia kapitalą kitur. Kapitalo nutekėjimas per pirmąjį 2014 metų pusmetį buvo didesnis negu per visus 2013 metus. Rusijos vertybinių popierių rinka neteko maždaug 20 procentų, kai tuo tarpu kitos besivystančios rinkos sparčiai auga. Tarkime, Turkijos rinka išaugo 25 procentais, Brazilijos – 15 procentų. Tai rimtas skirtumas. Ir tai, žinoma, atsiliepia rublio kursui, kuris, esant tokioms aukštoms naftos kainoms turėtų augti, bet dėl kapitalo nutekėjimo neauga. Tačiau visa tai nėra taip baisu lyginant su tuo, kas gali atsitikti artimiausiais metais.
– Jūs sutinkate su Aleksiejumi Kudrinu, kuris mano, jog Vakarų sankcijos sustiprins investuotojų nepasitikėjimą Rusijos rinka ir vėliau prives prie ekonominio augimo lėtėjmo?
– Žinoma. Didžiausią baimę investuotojams kelia ne tiek sankcijų taikymas, kiek neracionalūs Rusijos valdžios veiksmai. Jie ima suprasti, kad iš Rusijos valdžios galima laukti ko tik nori. Tai, aišku, gąsdina investuotojus žymiai labiau – taip pat juos gąsdina šnekos apie tai, jog bus pradėtos taikyti sankcijos Vakarų automobilių pramonei ir aviacijos bendrovėms. Žinoma, tai mažina investuotojų pasitikėjimą.
– Jūs pastebėjote viename iš interviu, kad iki 2018 metų Rusijoje baigsis pinigai. Kuo pagrįstas jūsų tvirtinimas ir kokių padarinių tai gali sukelti Rusijai?
– Rusijos biudžeto prognozės pagrįstos nerealiomis prielaidomis apie ekonominio augimo tempus. Atitinkamai buvo pagrįsti ir tie pažadai, kuriuos Vladimiras Putinas įrašė į savo 2012 metų gegužės 7 dienos įsakus ir kurių jis stengėsi tuos dvejus metus laikytis. Mes matome, kad situacija kur kas labiau kelianti nerimą, negu atrodė ne tik 2012 metais, bet netgi 2014 metų pradžioje.
Rusijos valdininkai jau atvirai kalba apie tai, kad pinigai baigėsi. Diskutuojama apie naujo pardavimo mokesčio įvedimą, apie pridėtinės vertės mokesčio padidinimą, apie pensijų sistemos kaupiamosios dalies konfiskavimą. Jau vėlu kalbėti apie 2014 metų pinigų, kurie buvo konfiskuoti, grąžinimą. Visiškai prarastos viltys ir dėl 2015 metų sankaupų. Tai netrivialios sumos.
Šiandieną vyriausybė kalba apie tai, kad jai trūksta 500 ar 700 milijardų rublių per metus. Remiantis tokiais vertinimais galima paskaičiuoti, kad Rezervo fondo ir Nacionalinės gerovės fondo pinigai baigsis maždaug iki 2018 metų – jeigu niekas nepasikeis. O situacija visą laiką blogėja. Naujų mokesčių įvedimas gali privesti prie to, kad ekonominis augimas dar labiau sulėtės.
Naujų sankcijų taikymas taip pat gali privesti prie dar didesnio ekonominio augimo sulėtėjimo. CB palūkanų normų padidinimas taip pat prives prie tolesnio ekonominio augimo sulėtėjimo. Iš tikrųjų viskas bus žymiai blogiau, negu šiandien kalba vyriausybė – jeigu, pavyzdžiui, nepakils naftos kainos arba dėl kažkokių tai priežasčių Rusijos vyriausybė nepradės vykdyti žadėtų reformų.
Ekonominio augimo sulėtėjimas iki nulio ir netgi recesija – tai, žinoma, ne katastrofa – paprasčiausiai V. Putinui teks atsisakyti pažadų, kuriuos jis rašinėjo į 2012 metų gegužės 7 dienos savo įsakus. Teks mažinti arba išlaidas gynybai, arba socialines išlaidas. Kol kas prezidentas kalbėjo apie tai, jog tai neįmanoma, kad jis vykdys savo įsipareigojimus. Bet, sprendžiant iš visko, to padaryti nepavyks.
Laukite tęsinio
