„Italai – vieni dažniausių pirkėjų. Jie daug čiauška, bet mielai ir ką nors nusiperka. Kažkodėl jiems labiausiai iš visų odinių gaminių, kuriais prekiauju, patinka diržai. Gal todėl, kad nėra brangūs, kainuoja apie 20-25 litus“, - sakė suvenyrų pardavėja Liucijana.
Jai bekalbant, itališkai kalbanti šeimyna ėmė kilnoti – atidarinėti ant prekystalio suguldytas odines pinigines ir klausinėti jų kainų. 80 litų? 50 litų? „Brangoka“, - ir nutrepsėjo tolyn.
Pasak Liucijanos, užsieniečiai neretai bando sumokėti už prekes eurais. Tačiau – problema – suvenyrais prekiaujanti moteris grąžos eurais negali atiduoti. Todėl eurus paima nebent tuomet, kai kitokių pinigų užsieniečių kišenėse ar piniginėse – nė kvapo, o grąžos arba neprireikia, arba sutinka, kad ji būtų atiduoda litais.
Ieškojo draudimo lentelių
„Už prekes imu tik litus. Kam man tie eurai dabar, kai net nežinia, ar jie apskritai bus Lietuvoje.
Sakot, Briuselyje už juos šampanas jau iššautas? Dar nežinia. Nušaus rusai dar kokį vieną kitą lėktuvą, kasžin, ar bereikės eurų“, - klausimas apie vokiečių, italų, švedų, lenkų ir kitokio plauko užsieniečių atsiskaitymo už prekes ypatybes suerzino antikvarinėmis prekėmis Pilies gatvėje prekiaujantį vyrą.
Tačiau akimirksniu jis dėmesį sutelkė į priėjusius vokiečius. Šie angliškai ėmė kažko klausinėti, kol galop, sumokėję po 10 litų už keletą sportinės tematikos ženkliukų, nuėjo savais keliais.
„Vokietis ieškojo to, ko pats nebuvau matęs – vokiškų draudimo lentelių. Jis nešiojasi atsispausdinęs keletą internete aptiktų jų kopiją.
Tokios lentelės buvo labai populiarios prieš karą. Jos buvo prikalamos prie apdraustų pastatų. Tuomet vagys prie namo nagų nė nekišdavo. Žinodavo, kad vis tiek draudimo įmonė juos pričiups ir nudirs paskutinį kailį“, - vokiečio užmojai surasti ypatingą prekę sužavėjo pardavėją.
Tačiau neilgam. Jis išparduoda ilgiau nei 50 metų rinktą savo ženklelių kolekciją. Bet pirkėjai, išsirinkę vieną kitą smulkmeną, nė nepaima į rankas jo sukauptų knygų, pavyzdžiui, 1933 metais išleisto „Židinio“ ar laiko aptrinto „Vilniaus meno paminklų“ albumo.
Vienas kitas nusiperka senų nuotraukų. Tai pirkėjai, kuriems smalsu, ant kokio popieriaus, kokioje atelje tuos nuotraukos padarytos. Arba tie, kuriuos domina kareiviškos uniformos arba išeiginių drabužių stilius. Tačiau į jų tiesiamus eurus vyras nė nežiūri. O gal tik to neprisipažįsta?
Gintarą apčiupinėja
Pasak greta antikvarais prekiaujančio vyro įsikūrusios Alos, turinčios savo gintaro dirbinių įmonę, savaitgaliai nėra kuo nors ypatingi gatvės prekeiviams.
„Būna gerų dienų, būna – visai sumautų. Nei nuo karščių, nei nuo šalčių tai nepriklauso“, - patikino gintarinius vėrinius ant prekystalio tvarkanti moteris.
Nors kinai ar japonai pastaruoju metu parodose gintarą graibstyte graibsto, pasak Alos, gatvėje jo neperka.
„Bijo, kad tai gali būti netikri dirbiniai, - pratarė. - Tačiau ir be jų vėrinius nuperka turistai iš kitų šalių, dažniausiai pastaruoju metu dažnokai čia zujantys italai“.
Pasak Alos, nors jie ir siūlo už suvenyrus eurų, kol kas ji mieliau priima litus. Už eurus gintaro vėrinius ar kitokius suvenyrus ji parduoda tik tada, kai žmonės neturi kur pinigų išsikeisti – savaitgaliais, kai bankai nedirba.
Euras juk – taip pat pinigas. Bet kol kas smulkiųjų monetų bankuose į litus pakeisti neįmanoma, o taupyti jų ateičiai nėra prasmės. Nes pinigų esą reikia „čia ir dabar“.
