Jau keleri metai Jonavos gatve vykstantys kauniečiai bei miesto svečiai regi laidojimo rūmų „Liūdesys“ agoniją. Liūdesio, ašarų ir netekties išgyvenimų persismelkusioje žemėje karaliauja sunkioji technika, laidojimo rūmų simboliu tapusias skulptūras supa statybinio laužo krūvos.
„Liūdesio“ agonija prasidėjo dar 2009 metais, kai pasikeitus savininkams ritualinių paslaugų kompleksas sustabdė veiklą.
Nenaudojamas pastatas netruko sudominti valkatas ir vagis. Nenaudėliai išdaužė vitrininius langus, patekę į vidų keldavo orgijas.
Ilgapirščiai ėmė lupinėti grindinį, juos masino masyvios granito plokštės bei šaligatvio trinkelės. Tik po benamių sukelto gaisro susirūpinta „Liūdesio“ likimu, jo savininkai suskubo užkonservuoti rūmus.
Pagal architekto Alfredo Paulausko projektą 1978 metais statyti vėlyvojo modernizmo stiliaus „Liūdesio“ rūmai 2009 metų kovą tapo kultūros vertybe ir buvo įrašyti į valstybės saugomų objektų registrą.
Veikla tapo nuostolinga
Iki 2004 m. laidojimo rūmus valdė Kauno savivaldybei priklausiusi bendrovė. Nusprendus objektą privatizuoti, jį įsigijo vienintelis pirkėjas, buvęs bendrovės „Liūdesys“ valdybos narys Sigitas Adomaitis.
Jam atiteko 8816 kvadratinių metrų teritorija ir 1,5 tūkstančio kvadratinių metrų ploto pastatas. Sandorį finansavo paskolą suteikęs Ūkio bankas.
S.Adomaitis tęsė veiklą, Jonavos gatvėje buvo šarvojami žmonės, prekiauta karstais, kitais laidojimo reikmenimis.
Ilgainiui veikla ėmė strigti. Pasak S.Adomaičio, milžiniško pastato išlaikymas kainavo neišpasakytai brangiai.
Vien patalpoms šildyti elektra šaltuoju metu periodu buvo išleidžiama po 8 tūkst. litų per mėnesį. Mieste atsiradus galybei privačių bei parapijoms priklausančių šarvojimo salių, „Liūdesys“ neteko savo pirmapradžio išskirtinumo.
„Jeigu būčiau turėjęs bent pusę milijono litų, „Liūdesį“ galėjau padaryti nenuostolingą. Tereikėjo kieme pastatyti vietinę katilinę, rūmuose įrengti papildomas lubas ir taip sumažinti patalpų aukštį“, – sakė S.Adomaitis.
Kaunietis pripažino, kad, artėjant paskolos grąžinimo terminui, neturėdamas papildomų lėšų nuostolingai veiklai dotuoti jis ėmė ieškoti „Liūdesio“ pirkėjų.
Sužinoję apie parduodamus laidojimo rūmus, suskubo veikti paveldosaugininkai.
Ko gero, baiminantis, kad pasikeitus savininkams rūmai bus nušluoti nuo žemės paviršiaus, šie buvo įtraukti į Kultūros vertybių registrą.
Savininkas – Lichtenšteine
2009 m. balandžio 1-ąją laidojimo namus įsigijo vos prieš mėnesį įsteigta ir tuo pačiu adresu registruota bendrovė „KJ 220“. Manoma, kad ji buvo specialiai įkurta šiam sandoriui atlikti, vien įmonės pavadinimas – daugiau nei simboliškas. Tai „Liūdesio“ adresas, Kaunas, Jonavos gatvė 220. Sandorio metu vieninteliu bendrovės „KJ 220“ akcininku ir vadovu buvo kaunietis Vaidotas Šleinys.
2011 metų rudenį užregistruotas akcijų perleidimas ir vadovo kaita. Juo tapo Algirdas Beržinskas, o 100 proc. akcijų atiteko Kaune registruotai uždarajai akcinei bendrovei „Sajan Group“.
Dabar šiai bendrovei vadovauja 25 procentus akcijų valdantis Kęstutis Beržinskas. Tiek pat akcijų priklauso Irmantui Beržinskui, o 50 procentų akcijų valdo Lichtenšteine registruota bendrovė „Sajan AG“.
Rūmų neniokoja, bet gelbsti
„Liūdesį“ valdančios bendrovės „KJ 220“ vadovas A.Beržinskas, paklaustas apie teritorijoje vykstančius darbus, pirmiausia ėmė peikti paveldosaugininkus.
„Gyvena iš verslo pinigų, uždėjo savo apribojimus ir trukdo dirbti. Šis pastatas – visiškai nefunkcionalus. Valstybė jo nesugebėjo išlaikyti ir pardavė, verslininkas galėtų išlaikyti, jei ne apribojimai“, – sakė A.Beržinskas.
Bendrovės vadovas piktinosi, kad nenaudojamose patalpose buvo prasidėjusios vagystės. Ilgapirščiai grobė šaligatvio trinkeles, siaubė rūmų vidų.
„Visos trinkelės išvogtos, išdaužytos. Reikia teritoriją išardyti ir viską išlyginti.
Aš esu tik samdomas darbuotojas, tik administruoju veiklą, o mane pasamdė savininkai“, – kalbėjo A.Beržinskas.
Pradėjus tvarkyti teritoriją paaiškėjo, kad darbai atliekami be projekto, todėl paveldosaugininkai surašė pažeidimų protokolą.
Verslininkas: sutapimų nebūna
Pasak A.Beržinsko, laidojimo rūmų teritoriją tvarko ne jo vadovaujamos įmonės, o čia savo techniką laikantis nuomininkas – įmonė „Legrana“. Tačiau jos direktorius – I.Beržinskas, kuriam taip pat priklauso 25 procentai laidojimo rūmus per tarpinę įmonę valdančios bendrovės „Sajan Group“ akcijų.
A.Beržinskas nepanoro atsakyti, ar jis bei Kęstutis ir Irmantas Beržinskai yra tos pačios šeimos nariai.
„Kam jūs klausiate, jei matote, kad tos pačios pavardės? Sutapimų nebūna“, – sakė verslininkas.
Perspektyvos neaiškios
Šiuo metu „Liūdesio“ teritorija aptverta tvora, joje laikomi automobiliai, pilna statybinio laužo. Koks likimas laukia kultūros vertybe pripažintų rūmų, iki šiol neaišku.
„Geresnės vietos Kaune laidojimo rūmams nėra ir, ko gero, niekada nebus. Reikėjo ne tiek jau daug investicijų, ir veikla būtų tapusi pelninga. Juk tokių salių su puikiu privažiavimu Kaune daugiau niekur nėra“, – sakė buvęs laidojimo namų savininkas S.Adomaitis.
Jis tikino nežinantis, kaip rūmus ketina naudoti dabartiniai savininkai. Pagal matytą vaizdą S.Adomaitis spėjo, kad statybinio laužo krūvos kieme atsirado, nes viduje galbūt atliekami griovimo darbai.
„Kai vyko pardavimo sandoris, nei aš, nei kas kitas nežinojome, kad šis pastatas bus įtrauktas į Kultūros vertybių registrą. Antraip – kas jį būtų pirkęs.
Manau, kad bus palikta nepakitusi tik rūmų išorė, o vidaus erdvės bus rekonstruotos“, – spėjo S.Adomaitis.
„KJ 220“ vadovas A.Beržinskas užsiminė, kad rūmų patalpas bus bandoma naudoti sandėliams. Čia savo turtą sukraus nuomininkas, energetikos srityje dirbanti bendrovė.
„Nežinau, ką savininkai sugalvos. Ten tuščios erdvės, kiek įmanoma, tiek jas naudosime.
Bus sandėliuojami kabeliai, pabus jie per žiemą, kad lietus ant jų nelytų.
Viduje viskas supeliję, drėgna, todėl nežinau, ar nuomininkai norės ten ilgai ką nors laikyti“, – svarstė A.Beržinskas.
Paveldo sargai nugriauti rūmų neleis
Kauno savivaldybės Kultūros paveldo skyriaus vedėjas Rimgaudas Miliūkštis pripažino negalintis be ašarų žvelgti į „Liūdesio“ prieigas.
Valdininkas minėjo, jog Kultūros vertybių registre šis kompleksas atsidūrė ne dėl kažkieno ambicijų, o Lietuvos architektų sąjungos siūlymu. „Liūdesys“ buvo vienas iš kelių dešimčių valstybės apsaugai siūlytų sovietmečiu mūsų šalyje iškilusių įdomiausių statinių.
„Savininkai labai nedraugiškai sutiko šį sprendimą. Ko gero, jie pastatą norėjo nugriauti, kreipėsi į teismą, bandė įrodyti, jog „Liūdesys“ į Kultūros vertybių registrą įtrauktas neteisėtai, tačiau bylą pralaimėjo. Sutinku, kad savininkams mes padarėme prastą paslaugą, tačiau tai ne kenkimas verslui, bet noras išsaugoti tai, kas vertinga iš sovietmečio“, – kalbėjo R.Miliūkštis.
Vyriausiasis Kauno kultūros paveldo sergėtojas sakė nenumanantis, ką toliau daryti su milžinišku ir sunkiai kam nors pritaikomu pastatu.
„Pagrindinis laidojimo namų išskirtinumas bei vertybė – suformuotas vientisas ansamblis. Achitektas A.Paulauskas suprojektavo ne tik pastatą, bet ir jo interjerą bei skulptūras. Šio komplekso paskirties mes nesaugome, ji gali būti kokia tik nori, svarbu, kad nebūtų gadinamas pats pastatas, kad jis nebūtų nugriautas“, – sakė R.Miliūkštis.
Ašarų persmelkta vieta naujai veiklai netinka?
Nerijus Valatkevičius
Urbanistikos ir architektūros skyriaus vedėjas
„Manau, jog paveldosaugininkai pasielgė nelabai sąžiningai į vertybių registrą šį objektą įtraukdami jau po to, kai šis buvo privatizuotas.
Man toks valstybės elgesys nelabai patinka. Paveldo saugojimas turi vykti apskaičiuojant turimas galimybes ir finansinius pajėgumus. Šiuo atveju kažkam ne tik gerokai apribojamos veiklos galimybės, bet ir užkraunama nemaža našta – įpareigojimas saugoti nuosavybes teise valdomą paveldo objektą.
Sunku pasakyti, ką toliau daryti „Liūdesio“ savininkams. Norint šias patalpas pritaikyti kokiai nors kitai veiklai reikia labai daug išmonės ir fantazijos.
Nereikia pamiršti, jog tai ypatinga vieta, kurioje ilgą laiką veikė mirusiųjų šarvojimo rūmai. Nesu prietaringas, tačiau pastebiu, jog panašiose vietose naujo pobūdžio veikla sunkiai plėtojasi. Gal dėl to kalta žmonių atmintis ir jos suformuoti stereotipai?
