Penkios paskerstos avys, bet subproduktų maišelyje – tik trys širdys ir penki inkstai. Negi gyvuliai išsigimę?
„Iš klientų išgirsdavome ir tokių priekaištų“, – kartėlio neslėpė avienos gaminių bendrovės „Modepa“ bendraturtis ir vadovas vilnietis Šarūnas Devenis.
Duomenys nesutapdavo
Šarūnas kartu su žmona Giedre savo įmonę įkūrė 2011-aisiais, bet pirmiausia susidūrė su vagystėmis. Mat šeima tik sukūrė gaminių receptūrą, bet juos gaminti patikėjo nedidelei mėsos perdirbimo įmonei.
Buvo vagiami ne tik subproduktai. Būdavo išmetami utilizuoti kaulai su storoku mėsos sluoksniu. Nesutapdavo žaliavos ir produktų svorio duomenys.
Todėl Šarūno šeimai verslo pradžia buvo itin sunki. „Ir gamybą, ir prekybą buvo sunku sužiūrėti. Kokybė ne visada buvo tokia, kokios mums reikėjo.
Visa laimė, kad neužsivertėme paskolų naštos. Bankininkų sąlygos pradedantiems verslą buvo žiaurios. Nesiryžome už paskolą įkeisti visko, ką turime. Investicijoms sudėjome visas savo ir mudviejų tėvų santaupas“, – pasakojo Š.Devenis.
Patys įsirengė cechą
Pernai rudenį atsisakę perdirbėjų paslaugų greta namų Deveiniai įrengė nedidelį mėsos perdirbimo cechą. Pamažu gamybos ratas ėmė suktis.
Pagelbėjo ir tai, kad Šarūnui nereikėjo kalti vadybos pradžiamokslio. Ne vienus metus prekiavęs žemės ūkio technika, jis buvo sukaupęs nemažą vadybininko patirtį.
Be to, pravertė nagingos rankos: neradęs pirkti reikiamos įrangos, vyras pats susimontavo avienai vytinti skirtą kamerą.
G.Devenienei buvo sudėtingiau. Už mėsos išpjaustymo stalo ji stojo paauginusi vaikus ir išsižadėjusi darbo valdiškoje tarnyboje. Bet įstaiga, kurioje ji anksčiau dirbo, neturėjo jokių sąsajų su mėsos produktų gamyba.
„Tačiau man ramu. Mano vyras yra puikus vadybininkas. Prekyba mūsų gaminiais – tai jo veiklos zona“, – kalbėjo Giedrė.
Gelbėja senelio receptas
Ar jau galima iš savo verslo pragyventi?
„Iki šiol buvo tik labai didelės investicijos. Dabar bent jau tikime, kad pavyks verslą pastatyti ant kojų“, – sakė Šarūnas.
„Modepa“ produktų sąraše – per 20 įvairių avienos gaminių, kurių kokybė įvertinta „Halal“ ir Lietuvos kulinarijos paveldo atitikties sertifikatais.
Produktus perka restoranas „Chingishan“, kebabinė „Euro Doner Vilnius“ bei kitos maitinimo įstaigos.
Gyvulius Š.Devenis perka tiktai iš tų ūkininkų, kurie priklauso Lietuvos avių augintojų asociacijai.
Per savaitę nuperkamos ir skerdykloje paskerdžiamos 7 avys.
„Parsigabenę skerdieną, viską nudirbame mudu su žmona.
Išpjaustome mėsą, smulkiname, marinuojame. Prireikus į pagalbą sušoka ir kiti artimieji.
Tai, kad patys pradėjome dirbti, netruko pajusti ir klientai. Jie pradėjo girti gaminių kokybę, užsakymų srautas pradėjo didėti“, – pasakojo Šarūnas.
Prekybos tinklų neaplenkė
Nors gamybos ceche Šarūnas dažniausiai sukasi dviese su žmona, jie sugeba pagaminti ne tiek mažai produktų. Per savaitę – apie pusantros tonos.
Vytintai avienai vietos atsirado ekologiškų gaminių lentynose „Rimi“ prekybos tinkle bei „Maximos“ parduotuvių „Linkėjimų iš kaimo“ krepšelyje.
„Stengiamės, kad produkcija neužsigulėtų ant lentynų. Gaminame tiek, kiek užsako klientai.
Kadangi esame naujokai, staigūs pardavimo pokyčiai mums kirstų ypač skaudžiai“, – kalbėjo Š.Devenis.
Šeimos įmonė jau baigė dėlioti paskutinius taškus prekybos sutartyje su olandais. Avienos gaminius jie tieks į 12 prekybos centrų Olandijoje ir į du Belgijoje.
Anot Šarūno, olandai užsisako po tam tikrą kiekį visų gaminių. Per savaitę jiems išsiunčiamos trys jų siuntos.
Apie padėjėjus net nemąsto
Ukmergiškės Rūtos Makštienės nuosavo verslo pradžia buvo šiek tiek kitokia.
Bet jos požiūris – kaip ir avienos produktų gamintojų: geriausia viską daryti pačiai.
Siuvimo inžinierę iškeisti samdinės duoną į šeimininkės paskatino sunkmetis, draugės ir pagausėjusi šeima.
Asmeninę verslo valtelę Rūta irkluoja jau penktus metus: pati varsto fabrikų ar parduotuvių duris, ieško trikotažo audinių, kuria modelius, konstruoja, siuva, parduoda.
Pasak R.Makštienės, rožinių akinių, kuriuos uždėjo asmeninė veikla, nebeįmanoma nusiplėšti. Mat dirbant sau viskas kitaip.
„Užsakovų – eilės, tačiau neleidžiu net minties, kad reikia samdyti padėjėjų. Negaliu pasitikėti kitais.
Tiesa, kai pati buvau samdoma darbuotoja, nė nemaniau, jog kada nors dirbsiu savarankiškai“, – pripažino R.Makštienė.
Teko išsikraustyti iš namų
Užsieniečių valdomoje trikotažo įmonėje iki sunkmečio ji dirbo gamybos vadove.
Tačiau vėliau siuvimo pramonė pradėjo trauktis, eksportas menkėti. Perėjusi į kitą to paties savininko valdomą įmonę ji ėmėsi vadybininko darbo.
„Užsivertusi vadybos naštą vis tiek negalėjau išsižadėti amato – ką nors vis pasisiūdavau. Susipirkau siuvamąsias mašinas manydama, kad aprengsiu namiškius.
O 2009-aisiais išėjau motinystės atostogų. Ir vos tik nutūpiau namie, prašydamos ką nors pasiūti namų duris pradėjo varstyti draugės.
Gimė vaikas, o namai taip ir liko siuvykla. Į gamyklą nebegrįžau“, – pasakojo R.Makštienė.
Didžiausias motyvas, skatinantis neišsižadėti individualios veiklos, yra atsakomybė. „Kiek padarau, kiek užsidirbu, tiek – mano. Nepikta, kai tenka dirbti viršvalandžius, nes dirbu juk sau.
Tačiau namuose nebesiuvu. Kol dirbau namie, klientai durų neuždarydavo kone kiaurą parą. Neliko asmeninės erdvės.
Žmonės braudavosi ir ankstų rytą, ir vėlų vakarą, ir švenčių dienomis. Tokios bėdos neliko išsinuomojus patalpas siuvyklai“, – pasakojo verslininkė.
