Praėjusią savaitę kauniečiams buvo pristatytas Nemuno salos urbanizavimo detalusis planas. Susitikimas sukėlė daugiau klausimų, nei pateikė atsakymų.
Nemuno salos urbanizavimo projektą rengia bendrovės „Kauno planas“ specialistai. Jie rėmėsi dar 2010 metais vykusio salos urbanistinių idėjų konkurso dalyvių idėjomis.
Tada tris pirmąsias vietas užėmė architekto Šarūno Kiaunės ir jo komandos projektas „Sala, jungianti krantus“, Jurgio Rimvydo Palio bei Daliaus Šarakausko architektų grupės projektai.
„Kauno planui“ patraukliausios pasirodė Š.Kiaunės idėjos, kuriomis dabartiniame plane ir remiamasi. Taip pat atsižvelgta ir į visuomeninių organizacijų bei gyventojų siūlymus, kas turi atsirasti saloje.
Š.Kiaunė nėra patenkintas kai kuriais plane numatytais sumanymais, įsitikinęs, kad to, ką pateikė „Kauno plano“ specialistai, iš viso negalima vadinti detaliuoju planu.
– Pristatant detalųjį Nemuno salos urbanistinį planą turėjote pastabų. Kokie pasiūlymai kėlė daugiausia neaiškumų? – „Laikinoji sostinė“ paklausė Š.Kiaunės.
– Nemuno salos paskirtis iš anksto buvo aiški. Tai rekreacinė zona, skirta aktyviam ir pasyviam kauniečių poilsiui bei mažajai laivybai plėtoti.
Mūsų komanda pasiūlė salą išilgai suskirstyti į aiškias zonas. Palei Nemuno vagą zoną siūlėme skirti laivybai. Įkurti nedidelį uostą ir dvi prieplaukas.
Vidurinė – aktyvių užsiėmimų zona, kur galima įkurti įvairius sporto aikštynus. Zona arčiausiai Karaliaus Mindaugo prospekto atiduota parkui, želdiniams, kavinėms.
„Kauno planas“ tokią idėją palaikė ir išlaikė. Tačiau to, kas buvo pateikta visuomenei, negaliu vadinti detaliuoju planu. Dabartinis planas parengtas vadovaujantis pasenusiais metodais. Sala suskirstyta zonomis. Kas kur turi būti, nubraižyta schematiškai.
Tačiau nėra techninių pasiūlymų, patalpų funkcinio užstatymo plano, neatsižvelgta į reljefą, nėra būsimų želdynų schemos.
Manau, projektuotojai visuomenei turėtų pateikti atsakymus, kas kokiu etapu bus plėtojama ir statoma, kas svarbiausia, kas gali palaukti. Kol kas atsakymų į šiuos klausimus negirdėjau ir jų pasigendu.
– Daugiausia diskusijų kilo dėl to, koks uostas turi atsirasti Nemuno saloje. Kol kas numatyta įrengti 60 mažųjų laivų uostą, kuriame laivus būtų galima laikyti ir žiemą. Kiti kalba apie mariną. Ką, jūsų nuomone, reikėtų čia steigti ir kas yra ta marina?
– Kiek suprantu, siūlant 60 laivų uostą remiamasi intuicija. Nėra atlikta jokių studijų, kiek mažųjų laivų iš tiesų turime, kiek jų atsirastų ateityje, kokio dydžio uosto reikėtų.
Iš principo jį įrengus Nemuno saloje, gali įvykti mažosios laivybos Kaune proveržis. Tačiau ėmus domėtis jo plėtros galimybėmis, susidaro įspūdis, kad to niekam nereikia. Mažųjų laivų savininkai savo laivus ir toliau laiko garažuose ar Kauno mariose. Nestovi už mieto valdžios nugarų ir nebado, neskatina, kad laivyba pagaliau vyktų.
Kita problema – uostą bando projektuoti apie laivybą nieko neišmanantys žmonės. Neturime laivybos tradicijų. Niekas tiksliai nežino, kas yra ta marina, ir jos niekas Lietuvoje nėra projektavęs.
Manau, kad reikėtų skirti lėšų ir pasamdyti konsultantus iš Lenkijos, Olandijos ar Danijos, kur patyrusių šios srities specialistų nestinga.
Dabartinio plano rengėjai nieko nekalba ir apie kanalo palei Karaliaus Mindaugo prospektą perspektyvą. Numatyta tik tai, kad jame taip pat turi atsirasti 2 nedidelės prieplaukos.
Pritariu kolegos J.R.Palio nuomonei, kad dabar kanalas primena griovį, yra nepatrauklus. Kanalą tikrai reikėtų platinti, žeminti krantus. Tada ir laivyba bei poilsis šioje zonoje taptų patrauklesni.
Grįžkime prie mažosios laivybos Nemune. Mano nuomone, saloje turėtų atsirasti uostelis su laivų savininkų klubu, nedidelėmis dirbtuvėmis, parduotuve, kavine.
Taip pat miestas turėtų įsteigti kapitono etatą. Atskiras kompetentingas žmogus turėtų atsakyti už mažąją laivybą mieste ir žinoti, kaip ją plėtoti.
– Kokių pastabų turite dėl aktyviosios sporto zonos?
– Kokių sporto aikštynų reikia, buvo klausiama visuomeninių organizacijų.
Todėl plane atsirado įvairiausių sporto šakų mėgėjams skirtų erdvių. Siūloma įkurti krepšinio, tinklinio, teniso, alpinizmo, petankės ir kitas aikšteles, golfo aikštyną.
Projektuodami jas urbanistai turėtų iš anksto galvoti, kad aikštės bus tveriamos tvoromis, atsiras jas aptarnaujanti infrastruktūra – persirengimo, daiktų laikymo kabinos. Todėl būtina numatyti, kokios jos bus, kad papildomi statiniai neužgriozdintų teritorijos, nesuskaidytų urbanistinio sporto zonos vientisumo.
Ypač nepatinka idėja įkurti olimpinio lygio futbolo stadioną. Reikia nepamiršti, kad sala skirta ne profesionalams. Jie turi savo sporto bazes. Formuojama erdvė turi būti patogi mėgėjams sportininkams.
Sunku įsivaizduoti, kad mėgėjai futbolininkai dažnai susiburtų į dvi visavertes komandas po 11 žaidėjų. Manau, geriau įrengti kelias aikšteles, kur galėtų varžytis dvi komandos po 3 ar 5 žaidėjus.
– Kaip, jūsų manymu, turėtų atrodyti žalioji salos zona?
– Ne ką geresnė padėtis, kai kalbama ir apie žaliąją salos zoną. Kol kas joje auga atsitiktiniai augalai. Vieni sumanė pasodinti sakuras, kiti – ąžuolus.
Pateiktame plane nematau pasiūlymų, kad žalioji zona virstų visaverčiu parku.
