Kataro gyventojams dirbti išvis nereikia

Maža, tačiau viena turtingiausių pasaulio valstybių jau dabar vilioja darbo imigrantus kaip medus muses, rašo „Lietuvos rytas".

Nors kalbama, kad Kataro šeichai teisę rengti pasaulio pirmenybes paprasčiausiai nusipirko, tai nieko nekeičia: joms jau pradėta ruoštis, todėl darbo rankų reikės labai daug.

Oro bendrovė „Qatar Airways“, laikoma viena geriausių pasaulyje, lėktuvai skraido net 138 maršrutais. Į Lietuvą, deja, ne.

Tačiau vis dažniau atsiranda viliojančių pasiūlymų pasiekti vieną ar kitą planetos vietą su trumpu sustojimu Dohoje. Paprastai oro uoste ir baigiasi daugelio tranzitinių keleivių pažintis su Kataru. O gaila!

Katare praleidau keletą dienų. To užteko, kad būčiau sužavėta vienos turtingiausių pasaulio valstybių sugebėjimo žvelgti toli į ateitį.

Iš pirmo žvilgsnio Kataras dar menkesnis už Lietuvą: šalyje gyvena vos 2 milijonai žmonių, o jos teritorija net šešis kartus mažesnė nei mūsų valstybės.

Kol 1940 metais nebuvo atrasti naftos ir gamtinių dujų telkiniai, kraunantys Katarui turtus ir garantuojantys nuolatines pajamas, šalis galėjo pasigirti nebent alinančiu karščiu dykumoje.

Grynakraujai katariečiai sudaro mažumą – vos penktadalį gyventojų. Likę pusantro milijono – iš įvairių šalių atvykę samdomi darbuotojai, be kurių valstybė niekaip neišsiverstų.

Sostinėje Dohoje tarsi grybai po lietaus dygsta nauji prabangūs viešbučiai ir dangų remiantys biurų pastatai. Vietos gyventojams dirbti nereikia – už juos viską atlieka svetimšaliai.

Ne vien verslo įmonėse, bet ir ministerijose, valstybės bendrovėse ir net policijoje dirba užsieniečiai. Net armijoje tik trečdalis karių – etniniai katariečiai.

Į akis iškart krinta sistema, pagal kurią atskirose verslo srityse įdarbinami kitataučiai. Antai oro linijų stiuardesės – korėjietės ir tailandietės, garsėjančios paslaugumu ir plačia šypsena.

Statybose dirba vien indai, nepaliečiai ir pakistaniečiai, sugebantys pakelti nežmoniškus karščius ir darbo krūvį sudėtingomis klimato sąlygomis.

Ligoninėse, darželiuose, viešbučiuose ir parduotuvėse dažniausiai sutiksi filipiniečius, prie taksi automobilių vairo sėdi išeiviai iš Kenijos arba Šri Lankos.

Kai Lietuvoje imama svarstyti, ar verta atverti duris užsieniečiams, pirmiausia minimi ukrainiečiai, baltarusiai ar rusai. Atseit su jais būtų paprasčiau susikalbėti, jų mąstymo būdas mums pažįstamas.

O Kataro valdžia nepasiduoda sentimentams ar politiniams išvedžiojimams ir kasdieniams darbams nesamdo nei Sirijos pabėgėlių, nei nepasiturinčių palestiniečių ar iraniečių, nepaisydama visus juos vienijančio arabiško kraujo.

Ten svarbiausia – žmogaus savybės, būtinos vienam ar kitam darbui kokybiškai atlikti.

Suprasdami anglų kalbos žinių svarbą visame pasaulyje, katariečiai stengiasi kviestis darbuotojus iš tų šalių, kuriose ši kalba itin paplitusi.

Todėl Dohoje visiškai nebūtina kalbėti valstybine arabų kalba. Priešingai – nemokėdamas angliškai nesugebėsi užsisakyti net puodelio kavos bare, nes visas aptarnaujantis personalas – užsieniečiai.

Nedidelėje valstybėje įvairiems statybos ir plėtros projektams numatyta skirti 200 mlrd. JAV dolerių. Planai siekia net 2030 metus. Tam reikės aibės specialistų iš užsienio.

Todėl nieko nuostabaus, kad dauguma tarptautinių kompanijų ir net valstybių stengiasi čia turėti savo atstovus: juk atsiveria puiki galimybė užsidirbti.

Kad katariečiai renkasi tik tai, kas geriausia, puikiai liudija čeko verslininko papasakota istorija. Jo vadovaujama čekiško stiklo dekoracijomis prekiaujanti įmonė laimėjo konkursą papuošti visą viešbučių tinklą.

Pergalės priežastis buvo paprasta – čekų kaina buvo didesnė, nei už savo gaminius prašė konkurentai „Swarovski“. Lietuvoje tai atrodytų visiškai nesuprantama.

Tačiau Katare – atvirkščiai: didesnė kaina pirmiausia siejama su geresne kokybe.

Būtent todėl Kataro geležinkelio ir Dohos metro linijas patikėta tiesti vokiečiams, energetikos projektus įgyvendina prancūzai, o bankus ir kitas finansų institucijas čia steigia tie, kurie geriausiai išmano finansų rinką, – japonai, britai ir amerikiečiai.

Kataro gyventojams nereikia mokėti mokesčių, o jų studijas šalies ir užsienio universitetuose finansuoja valstybė.

Dohoje vienas po kito steigiami geriausių JAV, Kanados ar Jungtinės Karalystės universitetų padaliniai.

Priešingai nei mano daugelis vakariečių, Katare imtis mokslo tyrimų itin skatinamos vietos moterys.

Visoje valstybėje didžiausia pirmenybė teikiama vadinamiesiems žaliesiems pastatams, kurie gamtai ir aplinkai daro kaip įmanoma mažiau žalos.

Iki 2022 metų pasaulio futbolo čempionato Dohoje ketinama įrengti visiškai kondicionuojamą stadioną, kuriam vėsinti bus naudojamos naujausios technologijos, užtikrinančios, kad į aplinką nebus išmesta jokių teršalų.

Negana to, ramindama sirgalius, kurie gali nepakelti alinančio Kataro karščio (vasaromis oro temperatūra čia siekia net 50 laipsnių), šalies valdžia žada kondicionuoti net šaligatvius!

Katare oficiali valiuta – vietos rialas. Bendrasis vidaus produktas vienam gyventojui yra vienas didžiausių pasaulyje: pernai jis viršijo 100 tūkst. JAV dolerių (dabartiniu kursu – per 250 tūkst. litų). Lietuvoje šis rodiklis pernai siekė vos daugiau nei 40 tūkst. litų.

Valstybė gyvena iš naftos ir dujų eksporto, šalyje beveik nėra kitokios pramonės, tad visas vartojimo prekes valstybė importuoja iš užsienio.

Užėjus į bet kurią parduotuvę akys raibsta nuo šviežių ir itin kokybiškų maisto prekių gausos: tiek pieno, mėsos produktų, žuvies, tiek vaisių bei daržovių, kurie atvežami iš skirtingų Žemės kampelių.

Aukščiausios kategorijos šviežios lašišos čia kainuoja tiek pat, kiek Lietuvos prekybos centruose.

Manote, kad turtingi katariečiai stipriai lenkia mus pagal perkamąją galią? Taip. Tačiau net per 90 proc. prekybos centrų pirkėjų – ne pinigų pertekę šeichai, o samdomi darbininkai, atvykę iš trečiojo pasaulio valstybių.