„Pinigai“, – tik toks argumentas veja lietuvius uždarbiauti svetur. Galimybė praplėsti akiratį, palavinti užsienio kalbos įgūdžius? Galbūt, tačiau kai esi linkęs kuo daugiau eurų parsivežti į Lietuvą ir glaudiesi kukliame būste su keliais tautiečiais kambaryje, dažniausiai nebegalvoji apie pažintines išvykas po šalį ar vakarojimus su vietos gyventojais, rašo "Lietuvos rytas".
Beveik 8 metus Kipre turizmo sektoriuje dirbęs Saulius Janelionis įspėjo: renkantis kad ir laikiną darbą, privalu būti labai atidžiam: „Ne kartą yra buvę, jog žmogus sutaria dėl vieno darbo, o nuvykęs gauna visai kitokį arba išvis paliekamas ant ledo.
Tarkime, vienas vyras susitarė dirbti apsaugininku, o teko dirbti valytoju. Arba mergina manė dirbsianti barmene, o paaiškėjo, kad jai numatytas konsumatorės darbas.“
Jei nori, tai ir dirbi
Kipre daug metų praleidęs S.Janelionis vis dėlto neabejoja: tie, kurie neturi darbo patirties ar ją labai menką, padirbėti vasarą Kipro viešbučiuose ar restoranuose pravartu. Juolab kad rasti tokį darbą nėra sunku.
„Lietuvoje net einant paprasčiausio darbo dirbti reikalaujama ypatingo išsilavinimo ir patirties, o Kipre blogiausiu atveju darbdavys porą savaičių mokės mažiau, kol išmokys“, – sakė lietuvis virtuvės vadovas, šią vasarą išvykstantis dirbti į Ibisą.
Tvarkyti viešbučio kambarių, dirbti kavinių virėjais, indų plovėjais į Kiprą dažniausiai vyksta jaunimas, tačiau S.Janelioniui teko susidurti ir su 67 metų moterimi, kuri saloje dirbo valytoja.
„Tokiam darbui nei amžiaus, nei kalbos reikalavimų nėra. Jei pajėgi, ir dirbi.
Tačiau kitiems darbams reikia mokėti anglų kalbą ir labai pageidautina – rusų. Kipre kasmet vis daugiau rusų, tad darbdaviai vertina tuos lietuvius, kurie kalba rusiškai“, – pabrėžė lietuvis, negailintis patarimų ieškantiems darbo – socialiniame tinkle jis ir grupę tam reikalui sukūręs.
Pasak S.Janelionio, mėnesį plušant Kipro turizmo sektoriuje galima uždirbti vidutiniškai 700–800 eurų (2415–2760 litų).
Visų galų meistrai
Kaip pasakojo personalo paieškos agentūros „CV Online“ atrankos vadovė Rita Karavaitienė, laikino darbo ieškotojai paprastai sukrunta balandį ar gegužę.
„Daugiausia tarp jų – studentai, kurie išlaikę sesiją nori išvykti padirbėti svetur ir užsidirbti. Paprastai tokia jų darbo vasara užtrunka iki spalio. Svarbiausias tikslas – pinigai. Lietuvos studentai – paklausi darbo jėga, mat jie greiti, fiziškai stiprūs. Jaunimas mielai renkasi darbą gėlių, daržovių, uogų ūkiuose, grybų įmonėse“, – pasakojo R.Karavaitienė.
Žemės ūkio darbų nesibaido ne tik iš kaimo kilę jaunuoliai, bet ir tie, kurie vaikystę praleido didmiesčiuose.
Didžiausias srautas lietuvių – tiek studentų, tiek vyresnių žmonių – laikinai uždarbiauti išvyksta į Jungtinę Karalystę.
Ši kryptis nesikeičia jau daugelį metų. Taip pat galimybių pelnytis duonai ar studijoms yra ir Airijoje – prekybos ir gamybos įmonėse. Į Skandinavijos šalis vyksta tie, kurie norėtų padirbėti statybose ir gamybos srityje – tiek maisto pramonės, tiek naftos produktų bendrovėse.
R.Karavaitienė itin palankių atsiliepimų apie lietuvius sulaukia iš užsienio statybos bendrovių.
„Tačiau lietuviai – meistrai visose srityse“, – šypsodamasi sakė „CV Online“ atstovė.
Pastaraisiais metais reikšmingą dalį keleivių lėktuvuose, skrendančiuose į Kiprą, Graikiją ar jos salas, sudaro laikinieji darbininkai. Kurortinėse vietovėse jie pluša turizmo sektoriuje, tarkime, viešbučiuose.
Alga priklauso ir nuo šalies
Kiek galima papildyti savo sąskaitą per vasarą uždarbiaujant svetur? Anot „CV Online“ atstovės R.Karavaitienės, Jungtinėje Karalystėje ar Airijoje atlyginimas bemaž keturis kartus didesnis nei Lietuvoje, valandinis atlygis sukasi apie 20 litų: „Tad jei žmogus stengiasi, jis, Lietuvoje uždirbantis 1200 litų, ten gali gauti 4800 litų per mėnesį.“
Išlaidos priklauso nuo susitarimo su darbdaviu, be to, lietuviai renkasi kuklesnes gyvenimo sąlygas – kambaryje gyvena po kelis. Yra ir tokių, kurie ne taip akylai skaičiuoja kiekvieną centą, tad nuomojasi namą keliese.
„Jei darbas žemės ūkyje, dažnai darbdavys pasirūpina ir gyvenamąja vieta, ir maitinimu, ir transportu iki darbo vietos. Žinoma, už tai kažkiek nuskaičiuoja iš atlyginimo, bet tikrai ne pusę uždarbio“, – patikino rinkodaros specialistė.
Norvegijoje atlyginimas didesnis, tačiau didesnės ir gyvenimo išlaidos. Uždirbti šioje šalyje galima iki 6 kartų daugiau nei Lietuvoje, tačiau galutinis rezultatas, kiek parsivešite namo į Lietuvą, bus panašus į uždarbį Jungtinėje Karalystėje.
Tie, kurie labiau linkę galvoti ne tik apie užmokestį, laikinam darbui renkasi Pietų Europą ir turizmo sektorių.
Ten algos ne tokios didelės – apie 700–800 eurų per mėnesį, tačiau ir išlaidos menkesnės.
„Ten vykstantieji renkasi kitokį modelį – savotišką darbo ir poilsio stovyklą. Dažniausiai į šias šalis važiuoja jauni žmonės iš provincijos, kurie neranda ar neieško darbo Lietuvoje, tie, kuriems sezoninis darbas – dar tik profesinės karjeros pradžia, savotiškas užsikabinimas“, – apibūdino R.Karavaitienė.
Sutinka dirbti ir bet ką
„Neseniai atlikome apklausą, kokie sezoniniai darbai labiausiai domina darbuotojus. Matyti, kad norintys dirbti laikiną sezoninį darbą labiausiai domisi padavėjams ar viešbučio darbuotojams, patarnautojams, pardavėjams, barmenams, prekių išvežiotojams ir kambarinėms pateikiamais darbo pasiūlymais.
Apie penktadalį ieškančiųjų sutiktų griebtis bet kokio sezoninio darbo, kad tiktai apskritai galėtų dirbti“, – sakė darbo portalo www.cvbankas.lt vadovas Tomas Toleikis.
Laikino darbo dažniausiai dairosi jauni žmonės, daugiausia studentai.
Anot T.Toleikio, jiems tai būdas užsidirbti pinigų per vasarą, o rudenį tęsti mokslus ar kitokią veiklą Lietuvoje. Vyresni jau siekia didesnio stabilumo, ieško nuolatinio darbo.
Laikino uždarbio svetur siekia ir vyresni lietuviai. O daugiausia tarp tokių – 30–45 metų žmonių.
Tačiau jiems, pasak R.Karavaitienės, kyla keblumų – ir kalbos barjeras, ir sunkiau pakelti krūvį, kad ir kilnoti sunkius daiktus ar iškęsti šaltį, jei dirba, tarkime, grybų tvarkymo įmonėje, kur šaldomos patalpos.
„Jei išvykęs svetur padirbėti žmogus gerai užsirekomendavo, kitais metais jam nebereikia tarpininkų ir jis jau žino, kad važiuos pas tą patį darbdavį“, – pasakojo R.Karavaitienė.
Dalis lietuvių, išvykę laikinai padirbėti į užsienį, nutaria likti ilgesnį laiką.
Tarp reikalavimų – ir kalba, ir fizinė ištvermė
Į teritorinių darbo biržų EURES biurus dažniausiai kreipiasi žmonės, pageidaujantys dirbti sezoninius darbus Skandinavijos šalyse, Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje.
Lietuviams dažniausiai siūlomi sezoniniai darbai žemės ūkyje ir turizmo, aptarnavimo sektoriuose. Šiais metais renginių organizatorių, animatorių, grupės vadovų, restoranų ir barų personalo pageidavo Italijos turizmo sektoriaus darbdaviai. Darbo trukmė – nuo balandžio iki lapkričio mėnesio. Darbdaviai iš Skandinavijos šalių kreipėsi ieškodami sezoninių viešbučio darbuotojų ir turizmo gidų gegužės–spalio mėnesiais bei darbuotojų žemės ūkio darbams atlikti.
Darbdaviai potencialiems darbuotojams kelia ne vieną reikalavimą: anglų ar kitos užsienio kalbos žinios, fizinė ištvermė, darbštumas, patirtis dirbant panašius darbus, buvusių darbdavių rekomendacijos – privalumas. EURES konsultantai yra pastebėję, kad užsienio kalbos nemokėjimas dažnai tampa pagrindine kiūtimi, užkertančia kelią padirbėti svečiojoje šalyje.
Darbdaviai, ieškodami nekvalifikuotos darbo jėgos, reikalauja bent minimalių anglų kalbos žinių. Kalbos žinių reikia darbui sėkmingai atlikti (kad nebūtų klaidingai suprasti darbdavio nurodymai ar klientų pageidavimai), su kitais darbuotojais bendrauti. Nelygu darbo pobūdis, gali būti privaloma mokėti ir šalies, kurioje ketinama dirbti, kalbą (pvz., aptarnavimo sektoriuje).
Pastebima, kad sezoninius darbus aptarnavimo, paslaugų sektoriuose renkasi jaunesnio amžiaus asmenys, o sezoninius žemės ūkio darbus linkę dirbti ir vyresnio amžiaus žmonės.
Laikinai padirbėti į užsienį vykstama dėl įvairių priežasčių. Patirtis, įgyta dirbant sezoninius darbus, padeda apsispręsti, ar verta ir priimtina ilgesniam laikui išvykti dirbti į kitą šalį.
Sezoninis darbas žemės ūkyje dažnai apmokamas pagal išdirbį (tačiau darbo užmokestis neturėtų būti mažesnis negu nustatyti minimalūs tarifai). Daugelyje šalių sezoniniams darbuotojams taikomi specialūs darbo apmokėjimo tarifai (neretai minimalus valandinis darbo užmokestis nustatomas kolektyvinėmis sutartimis).
Pasak EURES konsultantų, darbdaviai apie įdarbintus lietuvius dažniausiai atsiliepia teigiamai ir prireikus darbuotojų kreipiasi pakartotinai.
