A.Geležauskas teigė, kad Japonijoje yra labai daug verslo perspektyvų, tik reikia žinoti, kaip jomis pasinaudoti. Todėl svarbu išmanyti šios šalies etiketą ir mokėti bendrauti su itin asmeninį ryšį vertinančiais japonais.
Renginyje susirinkę verslo strategijomis Japonijoje besidomintys verslininkai įdėmiai klausėsi pranešimų apie tolimos Rytų šalies ekonomikos realijas ir verslo etiketą. Lietuvos įmonių, turinčių verslo ryšių su Japonija, atstovai taip pat dalijosi savo patirtimi.
Gerokai mažesnis PVM
Dailiosios keramikos gamyba užsiimančios įmonės „Midenė“ generalinis direktorius Gražvydas Žegulis susirinkusiesiems teigė, kad jų bendradarbiavimas su japonais iš pradžių ėjosi lėtai. „Tačiau reikia nenuleisti rankų, juk Japonijos rinka – net 120 milijonų gyventojų“, – pasakojo jis.
Prekių kelias į Japoniją labai ilgas. Šalis nuo Lietuvos nutolusi net per aštuonis tūkstančius kilometrų. Pasak verslininko, logistikos klausimus jų įmonė sprendžia vietoje įkurdama sandėlius, į kuriuos keletą kartų per metus siunčia savo atstovą.
„Transportavimas galbūt ir brangus, tačiau reikia prisiminti, kad Japonijoje pridėtinės vertės mokestis (PVM) tesiekia aštuonis procentus. Tai – labai patrauklu verslui, ypač mums“, – teigė G.Žegulis. PVM Europos Sąjungoje vidutiniškai siekia 20 ir daugiau procentų.
Donatas Veinšreideris, įmonės „Jūrės medis“, gaminančios klijuotos medienos konstrukcijas, generalinis direktorius, pritarė G.Žeguliui teigdamas, kad Japonija yra itin didelė rinka. Bet, pasak verslininko, prekes į tolimąją Rytų šalį nugabenti kartais gali būti net pigiau nei į Norvegiją.
„Tačiau esminis dalykas yra laikas. Kartais prekių kelionė gali trukti ir porą mėnesių. Tad svarbu dirbti greitai“, – pabrėžė D.Veinreideris.
Su anglų kalba - sunkiau
Lazerius gaminančios įmonės „Šviesos konversija“ direktoriaus pavaduotojas Donatas Podėnas pasakojo, kad japonų verslininkai yra rimti ir nelabai pritaria humorui versle. „Jokių juokelių su jais nėra“, – šypsodamasis sakė jis.
Pasak D.Podėno, japonai anglų kalbos mokosi visą gyvenimą, bet taip jos gerai ir neišmoksta, išskyrus tuos, kurie yra gyvenę ar studijavę Vakaruose. „Reikėtų būti gerokai pasirengusiems tam, kad miestuose nerasite daug informacijos anglų kalba“, – savo patirtimi dalijosi verslo atstovas.
Anot jo, Japonija – saugi šalis. Vyras atkreipė dėmesį nebent į tai, kad daugelis ten nešioja kaukes nuo oro taršos.
Po karo sužydo ekonominiu stebuklu
„Japonija jau dvidešimt penkerius metus išgyvena didžiulę ekonominę krizę. Tai – paradoksas, nes kai ten nuvažiuoji, taip tikrai neatrodo“, – tokiais žodžiais šypsodamasis japonų ekonomikos realijas pristatė Azijos studijų centro (Vytauto Didžiojo universitetas) vadovas Aurelijus Zykas.
Jis džiaugėsi, kad renginį organizavusi „Versli Lietuva“ pakvietė ir jį, žmogų iš mokslo pasaulio, pasidalyti savo žiniomis apie šią įdomią Rytų šalį.
Japonija po Antrojo pasaulinio karo išgyveno vadinamąjį ekonomikos stebuklą. Karo nustekenta šalis sužydėjo kaip niekada greitai. Tai, pasak Japonijos politikos eksperto, lėmė JAV investicijos ir japonų mentaliteto ypatumai – bendruomeniškumas, darbštumas.
„Lietuviai iš japonų galėtų pasimokyti tos vienybės, nes ji teikia stiprumo“, – teigė A.Zykas.
Japonija – šalis, turinti itin mažai gamtinių išteklių. Todėl joje buvo koncentruojamasi į industrializaciją. Šalyje buvo stipri gamybos pramonė ir gajus importas. Japonija iš užsienio pigiai supirkdavo žaliavas, o iš jų pagamintą produkciją vėliau eksportuodavo į JAV, Australiją, Braziliją.
Japonija pasižymi dideliu politiniu stabilumu, jos politinė sistema – dvipartinė. Šalį jau daugelį dešimtmečių valdo rinkimus vis laiminti liberaldemokratų partija. Japonijos ekonomika yra „keiretsu“ rankose. Taip vadinami kompanijų konglomeratai. Šalies rinką vienu metu valdo maždaug aštuoni tokie susivienijimai.
Iš stebuklo – į nedarbą
Viskas pradėjo keistis nuo, atrodytų, teigiamo ekonomikai dalyko – „endakos“. Taip patys japonai vadina šalies valiutos jenos revalvavimą. Ilgus metus susieta su JAV doleriu, jena 1971-aisiais buvo atsieta nuo šios valiutos.
Po šio žingsnio doleris atpigo, ir tai reiškė, kad japonai tapo turtingi, netgi – vieni turtingiausių pasaulio gyventojų. Tokijas tapo vienu brangiausių pasaulio miestų.
Tačiau tai lėmė vieną katastrofišką šalies ūkiui reiškinį – pabrango gamyba. Todėl Japonija pradėjo investuoti į besivystančias Pietryčių Azijos šalis, tokias kaip Indonezija, kur darbo jėga buvo gerokai pigesnė.
Tai ir atvedė šalį į krizę. Japonijos vidaus gamyklos pradėjo masiškai užsidarinėti, šalyje ėmė siausti nedarbas, buvo tokių, kurie neteko net namų. Taip atsirado vadinamoji „prarastoji karta“ – jauni, ką tik mokslus baigę specialistai, pasirengę dirbti kompanijose, kurių staiga nebeliko.
Siekia infliacijos
Šalį iš jau daugiau nei du dešimtmečius besitęsiančios krizės pasišovė gelbėti Japonijos premjeras Shinzo Abe, sukurpęs planą, kuris dabar net vadinamas jo vardu – „abenomika“.
Pagal jį pagrindinė šalies siekiamybė yra bent dviejų procentų infliacija per metus. Šaliai, kuri labai priklausoma nuo eksporto, defliacija, kaip parodė istorija, yra labai pavojinga.
Premjeras taip pat skatina fiskalines injekcijas į šalies ekonomiką ir siekia restruktūrizuoti jos valdymą. Tiesa, apie pastarąjį punktą Sh.Abe kalba miglotai, tad neaišku, kaip jis žada tai daryti.
Šis planas susilaukė įvairių vertinimų, tarp jų – nemažai kritikos. 2013 metų pradžioje pradėta vykdyti politika yra vertinama kaip per daug drastiška, galinti šalį nuvesti prie dar vienos krizės.
Nepaisant to, po 2011-ųjų kovą Japoniją sugriovusio žemės drebėjimo ir smogusio cunamio šalis atsigavo kaip visada greitai ir tyliai. Stropieji japonai net išgyvendami sunkmetį laikosi tvirtai. Apsikuopę jie kviečiasi pasaulio verslą pasisvečiuoti, o jei patiks, – ir pasilikti.
