Vienus gyvulius išgraibsto patys italai, kitus skerdžia įmonės Lietuvoje ir mėsą akimirksniu eksportuoja.
Dvi karvės, dešimt, o vėliau – kelios dešimtys. Taip nuo 1998-ųjų Šilalės rajone, Sauslaukio kaime, įsikūrusių žemaičių Jono ir Vidos Baublių tvartuose ūgtelėjo juodmargių karvių banda.
Kaimo žmogus negali be gyvulių. Kai subyrėjo iš Pajūralio tarybinio ūkio sulipdyta žemės ūkio bendrovė, Baubliams nereikėjo ilgai galvoti, ką daryti.
Darbštūs žemaičiai – buvęs ūkio vairuotojas ir melžėja – sukūrė tai, ką turi dabar, – stiprų ekologinį ūkį. Jame auginama apie 300 mėsinių galvijų, o fermose melžiama apie 50 Lietuvos juodmargių veislės karvių.
Uždara grandinė
Ekologiniai ūkiai dažniausiai būna smulkieji. Tai, ką užaugina, jiems nėra lengva parduoti. Pasak vieno stambiausių Šalčininkų rajono ūkininkų Kamalo Zulfijevo, didžiausia ekologinių grūdininkystės ūkių bėda, kad jie nesijungia į kooperatyvus.
„Tokie ūkiai nėra dideli, užima vos 10–15 hektarų. Juose prikuliama 5–7 tonos ekologiškų grūdų. Koks supirkėjas važiuos kelis šimtus kilometrų vien tam, kad tuos grūdus nupirktų? Todėl aukso vertės grūdai sušeriami kiaulėms ar galvijams.
Kita vertus, už ekologinį ūkininkavimą žmonės gauna papildomų išmokų. Koks tuomet paramos tikslas, jei visa ji atsiduria gyvulių garde?“ – smulkiųjų ūkių nenoru vienytis stebėjosi Lietuvoje prieš trisdešimt metų šaknis įleidęs azerbaidžanietis K.Zulfijevas.
Ką liudija nuo 1998-ųjų gyvuojančio Baublių ūkio patirtis? Pasak 25-erių Andriaus, vyriausio iš trijų Baublių sūnų, bėdų realizuojant ekologiškus grūdus ūkininkams kyla dėl to, kad jie parduoda juos kaip žaliavą.
„Mes taip pat auginame ekologiškus javus, bet sunaudojame juos savo ekologiniame ūkyje.
Užtat parduodame didesnės vertės produktus: mėsinius galvijus ir ekologišką pieną. Tai ir lemia ūkio sėkmę“, – sakė 25 metų A.Baublys.
Vis dėlto ekologiško pieno poreikis atsirado ne iš karto. Tokią ūkininkavimo kryptį Baubliai pasirinko prieš dešimt metų. Ne vienus metus į jų kiemą sukdavo skirtingi „Žemaitijos pieno“ pienvežiai.
„Būdavo, vieną savaitę įmonė siunčia ekologiško pieno pienvežius, kitą savaitę – paprasto. Ilgai ekologiškos žaliavos poreikis buvo nedidelis, tad pieną tekdavo parduoti už paprasto kainą.
Pastaruoju metu žmonės labiau pradėjo pirkti ekologiškų pieno produktų. Tad ir įmonė jau visą pieną perka kaip ekologišką“, – kalbėjo Andrius.
Ir dirba, ir mokosi
Gyvulininkystės ūkyje kartu su šeimos nariais darbuojasi ir šeši samdomi žmonės. Mat brolių Baublių dar dažnokai nebūna namie.
Šiuo metu Andrius rašo biomasės inžinieriaus magistro darbą – jo studijos Aleksandro Stulginskio universitete artėja prie pabaigos. Jo mechaninės inžinerijos bakalauro diplomas, gautas prieš porą metų, jau guli stalčiuje.
Kaip ir Andrius, iš tėvų gavęs savo ūkio dalį, ūkininkauja metais jaunesnis brolis Valdas.
Bet ir jo laiką dar atima mechatronikos inžinerijos magistro studijos Kauno technologijos universitete.
Jauniausias iš brolių Egidijus varsto A.Stulginskio universiteto duris.
Suvedė atsitiktinumas
Pasak A.Baublio, jo tėvai, prieš šešiolika metų įkūrę pienininkystės ūkį, netruko imtis papildomo verslo – mėsinės galvijininkystės. Pieno ūkis teikia nuolatinių pajamų, o mėsiniai galvijai – retų, bet gausesnių.
Anot Andriaus, viskas prasidėjo nuo atsitiktinumo. 2001-aisiais jo tėvas Jonas vienos žemės ūkio konferencijos metu įsikalbėjo su dabartinio žemės ūkio ministro tėvu profesoriumi Česlovu Jukna.
Ne apie bet ką, o apie būtinybę plėtoti mėsinę gyvulininkystę.
Profesoriui patarus, tais pačiais metais tėvai ir parsigabeno iš Vokietijos 15 aubrakų veislės telyčaičių. Kiek už jas sumokėjo?
„Brangiai, – nemėtė pėdų Andrius. – Už jas paklojo 10 tūkst. eurų, bet dalį kainos tuo metu kompensavo valstybė.“
Parama už įsigytus veislinius galvijus ūkininkams buvo teikiama iki 2007-ųjų. Vėliau jos neliko.
Iš Vokietijos parsigabentų galvijų banda buvo toliau didinama. Aubrakų karvėms žindenėms buvo parūpinta šarolė veislės bulių. Taip pavyko nušauti du zuikius.
„Kadangi mūsų ūkis yra ekologinis, galvijų nevalia šerti jokiais augimą skatinančiais priedais. Maža to, Šilalė – nederlingų žemių kraštas, gerų pašarų paruošti neįmanoma.
Aubrakai nereiklūs pašarams. Šios veislės galvijų virškinimo sistema yra tobula.
Jie gauna energijos ir iš prastoko pašaro.
O štai šerolė buliai palikuoniams perduoda puikius genus, kuriuos paveldėję veršeliai yra ėdrūs. Štai koks rezultatas: mama turi gerą skrandį, tėvas – gerą apetitą, tad mišrūnai vaikai auga lyg ant mielių“, – gyvulių auginimo patirtimi pasidalijo A.Baublys.
Ūkininkai jaunų veršelių neišparduoda. Augina tol, kol jie įminta iki reikiamo svorio.
Išperka užsieniečiai
A.Baublys šypsojosi – per pastaruosius trylika metų ne tik pieninių, bet ir mėsinių galvijų banda pasidarė marga. Bandos gausintojos, kergiamos su šarolė buliais, privedė visokių – juodų, baltų, žalų palikuonių.
„Dabar bandoje yra per 300 galvijų. Tad nuo 2012 metų bandą buvo pradėta gryninti – visi paauginti veršeliai parduodami mėsai“, – sakė A.Baublys.
Patys ūkininkai nei skerdžia galvijų, nei perdirba mėsos. Tokia savininko nuostata: neįmanoma visko išmanyti, juo labiau – visur suskubti.
Gyvulius paprastai superka tarpininkai.
Trečdalis galvijų iki šiol buvo eksportuojama – išgabenama ir į Rusiją, ir į Vakarų Europą. Kitus išgraibsto Lietuvos mėsos perdirbimo įmonės.
„Neseniai vasario pabaigoje pas mus į ūkį, lydimas vertėjo, buvo atvažiavęs italas. Jis nusižiūrėjo 20 telyčaičių. Nors ir aiškino, jog jas perka veislei, o augins Bulgarijoje, sunkoka tuo patikėti.
Kas žino, ar patys italai jų nesuvalgys. Nes mūsų galvijai – mišrūnai, jie tiesiog tinkami mėsai“, – pasakojo jaunasis ūkininkas.
Pirkėjai iš užsienio dosnesni už saviškius. Jie sumoka maždaug 0,3–0,5 lito už kilogramą gyvo svorio daugiau, nei siūlo Lietuvos įmonės.
„Kasmet parduodame apie 100 galvijų. Lietuvoje renkamės supirkėjus – parduodame gyvulius tiems, kurie tuo metu pasiūlo geriausią kainą.
Bet ekologiškos jautienos Lietuvoje ilgai nebūna. Skerdiena supakuojama ir eksportuojama.
Lietuvos prekystalius pasiekia tik išbrokuotų karvių ar telyčių mėsa“, – patikino pašnekovas.
Galvijų bandos pamažu didėja
Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro duomenimis, 2006-ųjų sausį Lietuvos ūkininkai laikė apie 82 tūkst. mėsinių ir mišrūnų veislės galvijų.
Teikiama parama jų bandas per metus – iki 2007-ųjų sausio – padidino kone iki 103 tūkst. galvijų. Tačiau vėliau paramos neliko, tad bandos ėmė mažėti.
Padėtis šiek tiek ėmė gerėti užpernai, kai Lietuvos mėsinius galvijus auginantys ūkininkai susivienijo ir juos ėmė tiekti šveicarams.
2012-ųjų pradžioje ūkiuose buvo apie 93,5 tūkst. mėsinių galvijų, pernai – 103,6 tūkst., o šių metų pradžioje – apie 123,5 tūkst.
Ekologiniai ūkiai pirmenybę teikia javams
„Ekoagros“ duomenimis, nuo 2011-ųjų ekologinės gamybos ūkių skaičius traukiasi, tačiau sertifikuotas ekologinės gamybos plotas pamažu didėja.
2012 metais sertifikatai buvo išduoti maždaug 2 tūkst. ūkių, o gamyba vyko 162 tūkst. hektarų. Tai apie 5,5 proc. viso žemės ūkio naudmenų ploto. Pavyzdžiui, 2007-aisiais ekologinės gamybos plotas užėmė 125 tūkst. ha.
Teigiama, kad ekologiškų produktų pasiūla per pastaruosius 10 metų padidėjo vos dešimtadaliu. Tai neužpildo ekologiškų produktų rinkos. Apskaičiuota, kad ekologiškų produktų pasiūla nuo paklausos atsiliks dar 5–10 metų.
Lietuvoje ekologiniuose ūkiuose daugiausia auginama grūdinių kultūrų, kurių paklausos mūsų šalyje nėra. Susidaro perteklius, ir produkcija kaip žaliava išvežama į kitas ES šalis.
Grūdai mūsų šalyje sudaro pusę visos ekologiškos produkcijos, mėsa – apie 2,5 proc., pienas – apie 23 proc.
Latviai ekologiniam ūkininkavimui skiria daugiau dėmesio. Jų ekologiniai ūkiai užima kone 200 tūkst. hektarų – 11 proc. visų naudmenų.
Santykinai daugiausia savo dirbamos žemės (apie 20 proc.) ekologiniams ūkiams atrėžia austrai – 533 tūkst. ha. Užtat italų plotai didžiausi – 1,16 mln. ha, o tai – kone 10 proc. visų žemės ūkio naudmenų.
