Kas svarbiau – garantuotas pelnas ar europinės vertybės? Lietuvos elgesį Rusijos ir Krymo atžvilgiu labiausiai kritikuoja tie, kuriems Rusija yra višta, dedanti auksinius kiaušinius. Pavyzdžiui, krovinių vežėjai.
Nors Rusija tebėra didžiausia Lietuvos prekybos partnerė, į šią šalį daugiausia tik reeksportuojame kitų pagamintas prekes. Atmetus reeksportą ir mineralinį kurą, lietuviškos kilmės prekės sudaro tik 7 procentus viso eksporto.
Neprilygsta joks kitas verslas
Didžiulį atgarsį Lietuvoje sukėlę bendrovės „Šiaurės vilkas“ vadovo Viliaus Kaikario televizijos eteryje ištarti žodžiai parodė, kokia svarbi vežėjams Rusija. Ir kaip skausminga jiems būtų jos netekti.
Verslininkas aštriai kritikavo Lietuvos poziciją Ukrainos ir Krymo atžvilgiu ir net siūlė ieškoti bendrų sąlyčio taškų su Rusija. V.Kaikario nuomonė sukėlė diskusijų audrą: kiek mūsų verslininkams yra svarbios vertybės, o kiek – pinigai.
„Šiaurės vilkas“ – viena stambiausių šalies bendrovių, gabenančių krovinius į Rusiją.
Statistikos departamento duomenys rodo, kad Rusijos rinka transportininkams yra kaip aukso gysla.
2012 metais vežėjai Rusijoje gavo 2,8 milijardo litų pajamų – penkiskart daugiau nei mūsiškiai pieno perdirbėjai. Pernai pajamos dar labiau išaugo. Joks kitas lietuviškas verslas Rusijoje neuždirba tiek, kiek vežėjai.
Didesnės rizikos grupė
Todėl kai kurie analitikai spėja, kad Rusijos rinką labiausiai bijo prarasti ne maisto gamintojai, o vežėjai.
Tikėtina, kad krovinių gabentojai ir toliau spaus Lietuvos valdžią nesipykti su Maskva.
„Iš tiesų tai didesnės rizikos grupė. Juk Rusija nesunkiai gali sudaryti įvairias kliūtis jiems dirbti šios šalies teritorijoje“, – sakė DNB banko analitikas Donatas Brazdžius.
Nacionalinės vežėjų asociacijos „Linava“ prezidentas Algimantas Kondrusevičius sakė, kad dėl verslo Rusijoje lietuviai konkuruoja su visais artimiausiais kaimynais. O pusė „Linavos“ bendrovių gabena rusų krovinius.
„Mes ten esame sukūrę gerų paslaugų teikėjų įvaizdį“, – sakė asociacijos vadovas ir pripažino, kad ši Rytų rinka vežėjams itin svarbi.
Apelsinai Lietuvoje neauga
Praėjusiais metais Lietuva į Rusiją eksportavo 16,8 milijardo litų vertės prekių. Tačiau didžiąją jų dalį sudarė užsieninės prekės, perkraunamos Lietuvoje ir toliau gabenamos į Rusijos gilumą.
Statistikos departamento duomenimis, pernai Lietuva į Rusiją eksportavo daugiau nei milijardo litų vertės riešutų, citrusinių ir kitų vaisių. Bet visiems aišku, kad migdolai ir apelsinai pas mus neauga.
Per Klaipėdos jūrų uostą kraunamos rusiškos prekės tesudaro dešimtadalį visų krovinių.
Jei jos nebus kraunamos Klaipėdoje, uostui tai nebus lemtingas smūgis.
Geležinkelininkai irgi turėtų būti ramūs. Tiesa, rusiškos prekės sudaro net trečdalį visų jų gabenamų krovinių.
Didžioji krovinių dalis – tranzitas iš Rusijos į Kaliningrado sritį. Gabenti prekes į šį anklavą jūros keliu rusams būtų gerokai brangiau, todėl apie tai jie net neužsimena.
Surado ir kitų rinkų
Dažnai manoma, kad Rusija pieno perdirbėjams yra gyvybiškai būtina. Tačiau praėję metai parodė, kad pienininkai moka greitai įsiskverbti į naujas rinkas ir net padidinti apyvartą Rusijoje, jei ši ir sumano paskelbti boikotą.
Praėjusių metų rudenį pradėjo strigti lietuviškų pieno produktų importas į Rusiją, vėliau jis visiškai sustojo. Tačiau naujų pirkėjų pienininkai rado Lenkijoje, Estijoje.
Kita vertus, pernai Lietuva pieno produktų į Rusiją sugebėjo eksportuoti daugiau nei anksčiau: užpernai Rusijoje jų parduota už 523 milijonus litų, 2013-aisiais – už 553 mln. litų.
Užtrenkti duris į Rusiją būtų skausminga paskiroms bendrovėms, pavyzdžiui, „Pieno žvaigždėms“. Vien dėl Maskvos paskelbto boikoto pernai bendrovės pajamos iš eksporto buvo 5,5 proc. mažesnės nei užpernai.
Stambiosios Lietuvos perdirbimo įmonės yra daug investavusios į rusiškas pakuotes ir prekės ženklų žinomumą Rusijoje.
Tiesa, lietuviškų prekių eksportui į Rusiją meškos paslaugą daro sparčiai nuvertėjantis rublis – mūsiškiai produktai tampa vis brangesni. Rublis nuo metų pradžios jau nuvertėjo apie 10 proc.
Naftos yra ir kitur
Lietuva energetiniu požiūriu tebėra priklausoma nuo Rytų kaimynės, todėl didžiąją dalį importo į mūsų šalį pernai sudarė nafta, dujos, elektra. Ar teoriškai būtų įmanoma šį srautą apriboti vienu mostu? Galbūt. Tačiau praktiškai būtų sunku įsivaizduoti.
Pavyzdžiui, „Orlen Lietuva“ visą naftą perka iš Rusijos ir ją atsigabena tanklaiviais. O tai sudaro 91 proc. viso importo iš Rusijos (2012 metų duomenimis).
Jei ši valstybė staiga nustotų parduoti naftą lenkų valdomai įmonei, „Orlen Lietuva“ tanklaivių sulauktų iš kitų šalių, pavyzdžiui, Olandijos.
„Tanklaiviais atsigabenti naftos iš kitur nebūtų sunku. Gal ji būtų šiek tiek brangesnė.
Kita vertus, ir rusams būtų nenaudinga prarasti tokį pirkėją kaip „Orlen Lietuva“, – sakė DNB analitikas D.Brazdžius.
Kaliningrado be dujų Maskva nepaliks
Politiniai dujų vamzdyno „remontai“ taip pat žinomi nuo „Družba“ laikų. Tačiau vargu ar „Gazprom“ ryžtųsi radikaliam sprendimui.
Mat dujos tranzitu per Lietuvą pumpuojamos į Kaliningradą. Tad „sugedus“ atšakai į Lietuvą, Kaliningradas tai tuoj pat pajustų. Be to, dujų naudojimas mūsų šalyje ir taip sparčiai krinta.
„Nutraukti dujų eksportą būtų nenaudinga ne tik Kaliningradui, bet ir „Gazprom“. Be to, mes esame tvarkingi mokėtojai, nesame skolingi koncernui kaip ukrainiečiai“, – aiškino D.Brazdžius.
Vienintelė rizika – tebevykstančios derybos su „Gazprom“. DNB banko analitiko manymu, dar labiau suprastėję politiniai santykiai jas tarp Lietuvos ir dujų koncerno gali dar labiau apsunkinti.
Užtat rusiška elektra Lietuvoje parduodama konkurencijos sąlygomis. Ją tiekianti bendrovė „Inter RAO Lietuva“ konkuruoja su latvių, estų, baltarusių tiekėjais, kurie galėtų užimti konkurentų vietą, jei šie pasitrauktų dėl politinių motyvų.
