„Manyčiau, kad planuojamas euro įvedimas tik viena hipotetinių, tačiau realių priežasčių. Kitas galimas priežastis įvardyčiau kaip tradicines, t. y., domėjimasis menu Lietuvoje niekada nebuvo visiškai išblėsęs.
Taigi didėjantis besidominčiųjų aktyvumas galėtų reikšti „sveiką“ norą investuoti, pradėti kaupti kad ir kuklius meno rinkinius arba tiesiog papuošti namus.
Rimtiems investuotojams į meno kūrinius būdingi ypač aukšti intelektiniai gebėjimai, meniškumo pajauta ir, sakyčiau, komercinė nuojauta.
Pastaroji dažniausiai nebūdinga kolekcininkams, o juo labiau tiems, kurie, vadovaudamiesi emocijomis ir įspūdžiais už neblogą kainą įsigyja pavienį vaizduojamosios ar taikomosios dailės kūrinį.
Tačiau visi privačių asmenų teisėtai įsigyti meno kūriniai tampa jų privačia nuosavybe, asmeniniu turtu“, – sakė E.Skerstonas.
- Investavimas – išskirtinis, daug žinių reikalaujantis užsiėmimas, susijęs su nuosavų finansų rizika, kurią gali patirti meno kūrinio pirkėjas ar investuotojas, pvz. permokėjęs už meno kūrinį. Kaip išvengti tokios rizikos?, – pasiteiravo lrytas.lt E.Skerstono.
- Į šią veiklą vis dažniau įsitraukia nieko bendra su meno vertybių
investicijomis ar kolekcionavimu neturintys asmenys, beje, nebūtinai labai turtingi, kaip buvo manoma anksčiau.
Net ir paviršutiniškai aptardami temą, turėtume atsakyti į pamatinius, su ja susijusius, klausimus: koks ir kokio autoriaus kūrinys laikytinas menišku (kokie meniškumo kriterijai), ar ketinama įgyvendinti investicija prasminga ekonominiu atžvilgiu (ar pirkinys vertas nurodyto įvertinimo), ar galima pasitikėti meno kūrinio pardavėju (jeigu savininkas) ar perpardavėju (jeigu prekybos tarpininkas), kai konstatuojamas meno kūrinio autentiškumas, ką turėtų žinoti pirkėjas, siekdamas gauti atsakymus į jam rūpimus, su išskirtiniu pirkiniu susijusius klausimus, kuriuos, beje, pats turėtų mokėti tinkamai suformuluoti.
– Susidaro įspūdis, kad pirmą kartą įsigyjamos vertybės kelionė iš pardavėjo į pirkėjo namus nėra mums visiems įprastas būtino daikto pirkimas. Taigi, kuo jis išskirtinis?
- Visų pirma – emociniu atžvilgiu, nes susijęs ne tik su prekiniais-piniginiais santykiais, bet ir su sandoryje dalyvaujančių subjektų asmeninėmis savybėmis – dvasiniais poreikiais, intelektinių vertybių prioritetais, išsilavinimu, galų gale – paprasčiausiais mandagaus bendravimo gebėjimais.
Antra – meno kūrinių vertė pinigine išraiška gali būti palyginti kukli, bet taip pat – pati netikėčiausia, viršijanti įprastas sąvokų „brangus“, „labai brangus“ arba „nesuvokiamai brangus“ apibrėžtis.
Žmonės turi suprasti už ką jie sumoka ir kodėl tai verta daryti.
Ryžtas investuoti į meną pasiteisina jau vien todėl, kad nėra tokios rizikos, kuri būdinga įsigyjant akcijų biržose ir susijusi su periodiniais jų vertės svyravimais.
Sakoma, kad saugios investicijos tos, kurios įvairios. Jeigu jūsų investicijos į meno kūrinius sudarys apie 15-20 proc. visų investicijų, galėsite būti užtikrinti, kad ši dalis bus visiškai saugi.
– Teigiama, kad investicijos į meno kūrinius svarbesnės už auksą, tai paveldimas praturtėjimo šaltinis.
- Kiekvienas atrastų savo argumentų, bet aš patarčiau investuoti todėl, kad teisingai nustatyta tikrųjų meno kūrinių vertė laikui bėgant bent jau nemažėja. Tai gerai žinomas, per daugybę metų susiformavęs dėsnis, kuris, deja, negarbingai primenamas potencialiems pirkėjams, kai siekiama parduoti meniniu atžvilgiu menkaverčius darbus arba klastotes.
Paveldėti vertingi meno kūriniai gali tapti didelio praturtėjimo šaltiniu, bet tuo pat metu, nesuvokiant, kas iš tikrųjų paveldėta, galima skaudžiai nudegti.
Trečia – sumanius investuoti į meno kūrinius, t. y., iš jų pradėti formuoti ir, tikėtina, laikui bėgant, didinti nuosavą kapitalą, būtina žinoti ne tik ko siekiama, bet ir kuria linkme nukreipti savo veiksmus, taip pat suprasti jų esmę.
Laikomasi nuomonės, kad privačių meno rinkinių apmokestinimas būtų puikus pretekstas juos slėpti, kad jų formavimas nėra visiškai viešas procesas (neaišku kokie jo kilmės motyvai, tikslai, trukmė, pirminiai šaltiniai, galop – tikroji vertė, kuri, iš anksto aišku, sukeltų daugybę abejonių ir nesuskaičiuojamų kreipimųsi į teismus).
– Ką reiškia teisingai nustatyta vertė? Ar laikui bėgant tokio meno kūrinio vertė tik didėja?
- Teisingo vertinimo kriterijų labai daug ir tai profesionalų reikalas, sakyčiau – garbės reikalas. Užtikrintos investicinės grąžos klausimas – bene labiausiai visus investuotojus dominantis dalykas.
Akivaizdu, kad baimė apsirikti ir liepsnojanti viltis sulaukti dienos, kai išskirtinį pirkinį bus galima parduoti daug brangiau nei už jį sumokėta, kitaip tariant – praturtėti, du vienas kitam prieštaraujantys psichologinio pobūdžio veiksniai, kankinantys investuotojus, bet ne aistringus kolekcininkus.
Galutinį investuotojo apsisprendimą įprastai lemia nuovoka apie investicijos prasmę, įskaitant gamtos duotą nuojautą.
– Į ką, siekiant nustatyti autorystę, vertėtų atkreipti dėmesį patirties neturinčiam investuotojui ar paprastam pirkėjui, gal netgi būsimam kolekcininkui?
- Meno kūrinių autorystę (autentiškumą) įprastai siekiama atpažinti iš juose įrėžtų, nutapytų, įspaustų ar kitokių autorystės faktą patvirtinančių žymių, parašų (signatūrų).
Gali pasitaikyti tokių vaizduojamosios ir taikomosios dailės kūrinių ar baldų, kurių autorystę patvirtino ne pats kūrėjas (pavyzdžiui, jo mokinys) arba ji priskiriama jam pagal menotyros specialistams žinomų dirbtuvių žymę.
Vertėtų pasakyti, kad geriausia rasti būdą susitikti su pačiu kūrėju, kurio vardas jau gerai žinomas, tačiau, jeigu ketinama įsigyti mirusio autoriaus darbą, reikėtų ieškoti jo darbus tyrinėjusio ir juos aprašiusio specialisto.
Šiuolaikinis menas daugiau gali būti siejamas su mados tendencijomis, o todėl naujųjų kūrinių įsigijimas yra rizikingesnis. Be to, jis daug mažiau matytas ir aptartas profesionalių, vardą turinčių ir visuotinai pripažintų vertintojų.
– Ar įmanoma savarankiškai tapti kompetetingu meno kūrinių pirkėju ar net investuotoju?
- Žinoma. Tačiau siekiant rimto požiūrio į būsimą investiciją, savišvietai galima ir, sakyčiau, būtina pasitelkti specifinių leidinių, kurių, beje reikėtų teirautis pas patyrusius kolekcininkus, antikvarininkus, galerininkus, meno kūrinių salonų prekeivius.
Jie dažnai puikiai išmano visuotinę meno istoriją, bendruosius menotyros ir investavimo į meno vertybes principus.
Beje, asmenys, kurių namuose būta ar tebėra vertingų meno vertybių, baldų, audinių, taip pat gali patarti ir suteikti vertingos dokumentinės medžiagos, patvirtinančios arba paneigiančios atsakymus į iškilusias abejones.
Neužmirškime aukcionų rengėjų, tačiau meno kūrinių vertę jie linkę nustatyti pagal jų pirkimo istoriją, kuri, deja, ne visuomet yra teisinga.
– Vakaruose ar turtingose Artimųjų Rytų šalyse į meno kūrinius aktyviai investuoja vadinamasis finansinis elitas, juridiniai subjektai. Ar Lietuvoje tokie procesai pastebimi?
- Abejoju, ar pavyktų sukaupti statistinių duomenų ir nustatyti, kas iš rimtų investuotojų priskirtinas finansiniam ar kitokiam elitui.
Tiesa, kad už meno kūrinių rinkinius niekur nemokamas turto mokestis, esant tam tikroms aplinkybėms mokamas tik simbolinis PVM.
Tai dideli privalumai ir didelė paskata. Meno kūrinius įsigyjantys juridiniai asmenys, beje, kaip ir laisvųjų profesijų atstovai, gali nevaržomai didinti turtą, bendrovės ar įmonės pastovųjį kapitalą, pagerinti jos pelningumą, optimizuoti mokesčių sistemą ir pagerinti įvaizdį.
Neretai, jeigu vykdomos valstybės keliamos sąlygos, bendrovė iš dalies gali būti atleista nuo pelno ar apyvartos mokesčių.
Populiarėja išperkamoji už likutinę vertę meno kūrinių nuoma, o nuomos metu meno kūriniai neįtraukiami į balansą. Neabejoju, kad Lietuvoje esama bendrovių, kurios iš privačių asmenų ir teisėtų pardavėjų įsigyja meno kūrinių, juos eksponuoja.
– Kas tie teisėti meno kūrinių pardavėjai, ar jie kuo nors įsipareigoja pirkėjui?
- Privatūs asmenys arba pripažintos meno kūrinių pirkimo-pardavimo ir ekspertizę atliekančios bendrovės klientui, potencialiam investuotojui į meno kūrinius, privalo įsipareigoti pasiūlyti tik autentiškus arba originalius darbus, pasirašytus jų autorių arba kitaip patikimai įrodančius jų autentiškumą bei kilmę.
Bendrovės klientui privalo suteikti visas su juo ir partnerių pasitikėjimu susijusias garantijas. Paprašius, jos tinkamu būdu turi būti pateikiamos.
Perkant meno kūrinius visuomet būtina sudaryti ir pasirašyti sutartį, nes būtent joje numatoma šalių atsakomybė.
Kilus ginčams (pavyzdžiui, dėl autentiškumo), kai kreipiamasi į teismą, rizika dalijamasi su pripažintu pardavėju, specialistais-vertintojais, t. y., investicija gali būti saugoma pasitikint kolektyvine atsakomybe.
Įsigijus vertingą mano kūrinį būtina pasirūpinti jo draudimu, tinkamomis laikymo ir apsaugos sąlygomis.
– Kaip turėtų būti suprantamas visų kolekcininkų ir, tikriausiai, investuotojų akcentuojamas išskirtinumo kriterijus?
- Jis neturėtų būti suprantamas atsižvelgiant vien tik išlikusių meno kūrinių (pavyzdžiui, laiškų) skaičių, kurį dar galima įsigyti rinkoje, bet į jų būklę, turinį, formą.
Pavyzdžiui, politiko-garsenybės rašytas ir pasirašytas laiškas bus daug vertingesnis ir retesnis nei tik spausdintas laiškas su jo parašu.
Dėl tokio pobūdžio kriterijų tarsi savaime įsigalioja pasiūlos ir paklausos dėsnis, nes dingus retam egzemplioriui, jo nebus įmanoma atstatyti ar jam surasti pakaitalą.
Svarbu formuoti vertingus istoriniu atžvilgiu rinkinius, kuriuos visuomet atsiras norinčiųjų įsigyti. Turbūt sutiksite, kad įsigyjant meno kūrinius jausmų ir proto, malonumo ir finansinio saiko kompromisą rasti būtina, nes kitaip laukia pralaimėjimas.
– Ką pasakytumėte mėgstantiems pirkti interneto erdvėse?
- Nieko gero. Mano manymu internetas – realus prieglobstis vogtiems meno kūriniams.
Pardavėjai internetu neturi jokių teisinių įsipareigojimų, t. y., nesusaistyti teisine atsakomybe.
Internete slypi klastinga, labai didelė sukčiavimo atvejų tikimybė, silpninanti pripažintų prekiautojų meno kūriniais sunkiai užsidirbtą pagarbą ir autoritetą, taip pat didina netikrą konkurenciją.
Taigi, pirkti naudojantis internetu, paprasčiausiai pavojinga.
Meno kūriniai krizės laikmečiu laikomi jei ne pačiu patikimiausiu, tai tikrai saugiu investavimo taikiniu, tačiau tai nereiškia, kad investuotojams niekada neteks nusivilti.
Būtina atsiminti, kad koks bebūtų meno kūrinys ir nesvarbu, iš ko ar kur įsigytas, patekęs į privačius rinkinius jis netampa savaiminiu šaltiniu atsirasti realioms pajamoms.
Laikui bėgant, kūrinio vertė gali palaipsniui didėti. Tai susiję su daugybe įvairiausių laisvos meno rinkos aplinkybių, pavyzdžiui, akivaizdžių tam tikro laikmečio mados tendencijų, kurios turi įtakos paklausos ir pasiūlos santykiui.
Siekti užsitikrinti, kad meno kūrinys ateityje bus parduotas pelningai, beviltiška.
Tikėtina, kad viltys uždirbti ne tik nepasiteisins, bet rizikuojama (tiesa, gal tik iš dalies) prarasti jau investuotas lėšas.
Visi norėtų apsidrausti nuo nuo galimos klaidos: žinovai rekomenduoja investicinį prioritetą teikti reikšmingam nelabai garsaus dailininko darbui (ypač sukurtam jo kūrybinės veiklos pradžioje), bet ignoruoti investicijas į išgarsintų dailininkų kuklius kūrinius.
Įsigyjantiems pavienius, sau patinkančius kūrinius, ypač disponuojantiems nedideliu biudžetu, patarčiau vadovautis banalia laikoma žodine formule „man patinka, galiu sau leisti“ arba prisiminsiu vertingą posakį „žinokite, ką norite pirkti, pirkite tai, kas jums žinoma“, bet nepirkite internete.
