Kodėl plastiko buteliai mėtosi kone visur, o stikliniai alaus buteliai akis bado itin retai?
Atsakymas paprastas: tokius stiklinius butelius privalo supirkti visos šalies parduotuvės, kuriose prekiaujama į juos pilstomais gėrimais.
Jau pasigirdo dejonių
Kai buvo sumanyta įvesti tokią prievolę, kai kurie prekybininkai dievagojosi, kad jiems tai pasaulio pabaiga, nes visi plotai bus užversti buteliais. Tačiau išvydo konkurencinį pranašumą, o galiausiai visi susitaikė su tuo ir nebankrutavo.
Lygiai taip pat dabar, kai Vyriausybė paskelbė ketinanti nuo 2015 metų rudens Lietuvoje įvesti užstato už kitokią – plastikinę ar aliumininę – tarą sistemą, atsirado nemažai kritikų. Prekybininkai vėl kartoja, kad jiems tai bus nepatogu. Dalis prekybininkų vėl prabyla apie nepatogumus. O atliekų tvarkytojai gąsdina, kad visas ligšiolinis jų darbas nueis perniek.
Tik ko verti tie dabartiniai laimėjimai, jei visais atžvilgiais atsiliekame nuo didžiosios dalies Europos Sąjungos valstybių? Mūsų šalyje sutvarkomi tik du plastiko buteliai ir mažiau nei viena skardinė iš dešimties. Likusi dalis geriausiu atveju keliauja į sąvartyną, o blogiausiu atsiduria miškuose ir palaukėse.
Estai šiuo atžvilgiu mus gerokai aplenkė: ten užstato už didžiumą taros sistema veikia jau seniai, todėl, pavyzdžiui, 2012 metais net 90 proc. plastiko pakuočių buvo sutvarkyta. Kitaip tariant, pateko į antrinio perdirbimo gamyklas.
Parkuose rytais švaru
„Iš pradžių atvykusi į Estiją iš įpročio sulankstydavau gėrimų skardines, bet kai gavau pastabų, to įpratau nebedaryti“, – „Lietuvos rytui“ pasakojo šioje šalyje jau antrus metus gyvenanti ir dirbanti Monika.
Pasak jos, viskas labai paprasta: pirkdamas alaus skardinę ar šaltosios arbatos butelį žmogus papildomai sumoka 8 euro centus. Pristačius šią tarą į automatą išspausdinamas čekis, su kuriuo nuėjus prie parduotuvės kasos išmokama atitinkama suma.
„Geriausias vaizdelis, kai jaunimas vakarais gurkšnoja alų Talino parkuose. Pasitaiko, kad primėto jie tų butelių ir skardinių, tačiau rytais viskas būna švaru, nes tuoj pat pasidarbuoja tie, kuriems pinigai kišenės nedrasko“, – pasakojo Estijoje gyvenanti lietuvė.
Sugyvena abi sistemos
Numatomą naujovę Vyriausybėje pristatęs aplinkos ministras Valentinas Mazuronis neslėpė, kad dėl užstato sistemos tarėsi ir su kolegomis iš Estijos.
„Jie įsitikinę, kad tai pateisino lūkesčius. Maža to, tai anaiptol nesužlugdė konteinerių sistemos, kuri jau seniai veikia ir Lietuvoje. Aš suprantu, kad atliekas tvarkantys mūsiškiai verslininkai gal ir nėra patenkinti tokiais planais.
Tačiau dabar važiuoji miestų gatvėmis ir matai perpildytus plastiko ar kitų atliekų konteinerius. Vadinasi, bėdų yra, o su jomis reikia tvarkytis“, – kalbėjo ministras.
Jis įsitikinęs, kad sugyventi gali abi – ir konteinerių, ir užstato sistemos. „Svarbiausia išnaikinti įpročius mėtyti plastiko butelius ar skardines kur papuola. Aišku, kad iškart tokių rezultatų kaip estai nepasieksime.
Tačiau įvedus užstatą už tarą, jei kas nors ir išmes butelį pakelėje, tai tikrai atsiras tokių, kurie juos surinks. Juk tai pinigai“, – aiškino V.Mazuronis.
Gamintojai palaiko idėją
Įdomiausia, kad didieji gėrimų gamintojai, pavyzdžiui, aludariai, visiškai palaiko šią idėją, nors jiems ji kainuos.
„Mūsų nuomone, tai pigiausia išeitis gėrimų gamintojams ir importuotojams. Po keleto metų ši sistema bus net pigesnė už nuolat brangstančią konteinerinę atliekų tvarkymo sistemą, o naudos duos gerokai daugiau“, – įsitikinęs Lietuvos aludarių gildijos prezidentas Saulius Galadauskas.
Skaičiai rodo, kad gamintojai tikrai nenukentės. Pavyzdžiui, tiek Lietuvoje, tiek Estijoje sutvarkyti toną plastiko butelių gamintojams kainuoja apie 200 litų.
Skirtumas tiktai toks, kad estai jų sutvarko 85–90 procentų, o mūsiškiai – tik 32 procentus.
Skardinių atliekų tvarkymas Estijoje nieko nekainuoja, nes metalinių pakuočių žaliavos yra paprasčiausiai brangesnės negu jų tvarkymo sąnaudos.
Estijoje sutvarkoma apie 85 proc. visų stiklo pakuočių, o tarifas gamintojams siekia 30 litų už toną. Lietuvoje jis kone septynis kartus didesnis – 200 litų.
Galima pasidairyti ir į kitas šalis, kuriose veikia vien konteinerių sistema. Neblogas pavyzdys Austrija. Ten ir be užstato į perdirbimo gamyklas patenka panašiai tiek pat vienkartinių pakuočių kiek ir Estijoje.
Tik viena bėda, kad gamintojams tai kainuoja maždaug dešimt kartų daugiau, nei šiuo metu mokama Lietuvoje.
Supirktuvės tikrai negelbėja
„Net jeigu pamirštume pinigus, tai egzistuoja ir ekologija. Pavyzdžiui, kai kurios mūsų gildijai priklausančios alaus daryklos remia aplinkosaugos projektus, patys darbuotojai vyksta tvarkyti parkų, rinkti šiukšlių.
Tačiau teigiamą įvaizdį sugriauna pakelėse besimėtantys plastiko buteliai su tos pačios daryklos etikete. Todėl pritariame užstato sistemai, kuri tikrai padėtų tvarkytis su tokiomis šiukšlėmis“, – sakė S.Galadauskas.
O galbūt yra kitokių išeičių? Pavyzdžiui, skatinti mišrių atliekų rūšiavimą sąvartynuose? Anot Aludarių gildijos vadovo, tokios idėjos šiek tiek absurdiškos: „Tikrai būtų keista, jei, pavyzdžiui, „Švyturys“ ar „Rinkuškiai“ skirtų lėšų savo pagamintiems buteliams sąvartynuose ieškoti.“
Tiesa, ir dabar Lietuvoje plastiko pakuotės bei skardinės superkamos. Tačiau jų surenkama labai mažai, nes už tai mokama tiesiog niekinga kaina.
Be to, ir pačių supirktuvių galima rasti vos po kelias tik didžiuosiuose miestuose. Provincijoje dažniausiai jų išvis nėra.
Ketina skelbti konkursą
Estijos parduotuvėse stovi specialūs aparatai, į kuriuos įmetę panaudotas pakuotes žmonės atgauna užstatą. Panašų modelį ketinama pritaikyti ir Lietuvoje.
Pasak aplinkos ministro V.Mazuronio, jei įstatymas bus priimtas pavasario sesijos metu, išsyk ketinama skelbti konkursą ir ieškoti operatoriaus. Jis turėtų nupirkti šiuos aparatus, susitarti su prekybininkais ir sustatyti juos visose ne mažesnėse kaip 200 kvadratinių metrų ploto bei kaimo parduotuvėse.
„Operatoriui, žinoma, reikės iš pradžių investuoti. Tačiau už šią paslaugą jam mokės gėrimų gamintojai ir importuotojai.
Svarbiausia, kad žmonėms tai papildomai nieko nekainuos. Tai pati save išlaikanti sistema“, – užtikrino ministras.
Estijoje užstato sistemos administratorius yra pelno nesiekianti įmonė, kurią įsteigė šios šalies aludarių, vaisvandenių gamintojų, prekybininkų bei alaus ir nealkoholinių gėrimų importuotojų asociacijos.
Galbūt Lietuvoje jos irgi jungtųsi bendrai veiklai?
„Tikrai taip ir bus, kai tik įstatymas bus priimtas. Aludariai su kitais gėrimų gamintojais ir prekybininkais steigs užstato sistemos operatorių.
Tikrai neketiname niekam leisti pelnytis iš mūsų prievolės finansuoti užstato sistemą. Užstatas yra aplinkosaugos priemonė, todėl sistemos operatorius, kaip ir visame pasaulyje, yra gamintojų ir importuotojų dažnai kartu su prekybininkais valdoma pelno nesiekianti įmonė.
Visas jos pelnas panaudojamas paslaugai atpiginti, o tai reiškia mažesnę galutinę produkto kainą vartotojui“, – sakė Lietuvos aludarių gildijos vadovas S.Galadauskas.
Kaip veiktų ir kiek kainuotų?
Estijai įvedus užstato sistemą, iš pradžių tuo mėgino pasipelnyti kai kurie apsukruoliai, iš kaimyninių šalių gabendavę tuščią tarą ir atsiimdavę pinigus.
Pasak V.Mazuronio, Lietuvai tai negresia.
„Tara bus atpažįstama pagal brūkšninį kodą, todėl niekam iš pašalės pasipelnyti nepavyks.
Kita vertus, automatai skenuos gaminius pagal kelis parametrus. Vienas jų – forma. Jei suglamžyta pakuotė, tai jos ir nepriims“, – pasakojo ministras.
Kol kas nėra apsispręsta, koks užstatas būtų imamas už tarą. Svarstoma, kad pirkėjui tai nebūtų per didelė įšaldyta suma, tačiau pakankama paskata grąžinti pakuotę į aparatą.
Aludarių nuomone, kadangi įsigaliojus užstato sistemai Lietuvoje jau bus euras, optimalus užstato dydis būtų 10 euro centų.
Tokią kainą ketina nustatyti ir estai.
„Mokomės iš kitų valstybių patirties. Antai vokiečiai buvo įvedę tokio dydžio užstatą, kad kai kurie veikėjai įsigudrindavo atsigabenti į Vokietiją įrangą, pūsti plastiko butelius ir juos pridavinėti, nes savikainos ir kainos skirtumas buvo didelis.
Tokių klaidų tikrai nekartosime“, – žadėjo V.Mazuronis.
Siūlo suvienyti pajėgas
Latvijoje panašią užstato sistemą irgi ketinama įdiegti netrukus. Anot V.Mazuronio, kaimyninėje valstybėje įstatymas jau parengtas, trūksta tik politinio sutarimo ir Saeimos palaiminimo. Tačiau tikimasi, kad ten naujovė įsigalios panašiu metu kaip ir Lietuvoje.
Kadangi daugelis gėrimų gamintojų veikia visose trijose Baltijos valstybėse, jie siūlo politikams glaudžiau bendradarbiauti, kad visų trijų šalių sistemos būtų panašios.
„Verslas tampa vis globalesnis, o į Lietuvą, Latviją ir Estiją daugelis žvelgia kaip į bendrą rinką. Mums ir kitiems gamintojams svarbu, kad įstatymai šiuo atžvilgiu visose šalyse būtų panašūs.
Būtų logiška, jei užstato sistema Baltijos valstybėse veiktų pagal bendras taisykles.
Taip paprasčiau ir pigiau tiek valstybei, tiek verslui“, – sakė Lietuvos aludarių gildijos prezidentas S.Galadauskas.
Skaičiai įspūdingi
Lietuvoje kasmet į rinką patenka apie 14 tūkstančių tonų plastiko (PET) taros. Pasinaudojus konteinerių sistema sutvarkoma tik iki 2400 tonų. Kasmet į sąvartynus patenka apie 300 milijonų PET butelių.
Metalinių pakuočių rinkoje per metus atsiranda maždaug 3,5 tūkst. tonų, surenkama tik apie 300 tonų. Nuostolis – 150 milijonų sąvartyne atsidūrusių brangių skardinių.
PET butelis gamtoje suyra tik per 400–500 metų, aliumininė skardinė – per 200 metų.
