Lietuvos kooperatyvų sąjungą (Lietkoopsąjungą), įsteigtą „Lietūkio“, veikusio nuo 1923 m., pagrindu, dabar sudaro 40 narių. Kooperacijos įmonėse dirba apie 3,8 tūkst. darbuotojų. Ši sąjunga yra 7 uždarųjų akcinių bendrovių, kurios verčiasi didmenine ir mažmenine prekyba, gamyba, poilsio organizavimu, steigėja.
Prekyba – pagrindinė Lietuvos kooperatyvų sąjungos narių ir įmonių veiklos sritis. Lietkoopsąjungos nariai valdo apie 530 parduotuvių. Taip pat sąjungai priklauso turgavietės Utenoje, Alytuje, Marijampolėje ir kituose Lietuvos miestuose, vaisių ir daržovių saugyklos, duonos kepyklos.
– Kokie buvo jūsų narių laimėjimai praėjusiais metais? – paklausėme Lietuvos kooperatyvų sąjungos valdybos pirmininko Roberto Miliausko.
– 2013 metų mažmeninė prekių apyvarta sudarė daugiau kaip 579 mln. litų ir, palyginti su 2012 metais, išaugo 4,4 procento.
Kooperatyvai nėra nauja ūkininkavimo forma Lietuvoje. Jie atsirado ne sovietiniais laikais ar Lietuvai atkūrus nepriklausomybę – pirmieji kooperatyvai įsteigti Lietuvoje XIX amžiuje.
Vartotojų kooperatyvai Lietuvoje plėtojami ne didmiesčiuose, o rajonų centruose ir kaimuose. Taip jau susiklostė istoriškai.
– Grumtis mažmeninės prekybos srityje ne taip paprasta, juk Lietuva turi ne vieną didelį prekybos centrų tinklą.
– Kad atlaikytume konkurenciją, esame įkūrę „Koops“ prekybos tinklą.
Padidinti prekių apyvartą pavyko modernizavus parduotuves, išplėtus prekių asortimentą ir sumažinus kainas.
Su tiekėjais esame sutarę dėl geresnių sąlygų, nei jos būtų, jei tartųsi kiekvienas kooperatyvas atskirai. Stengiamės dirbti ir su tais tiekėjais, su kuriais nedirba didieji tinklai. Tai smulkieji ir vidutiniai gamintojai: konditerijos, mėsos perdirbimo įmonės, žemės ūkio produkciją tiekiantys ūkininkai.
Kaimo parduotuvių savininkams – nelengvas laikas. Dalis jaunimo emigravo į užsienį, daugelis kaimo žmonių dirba mieste ir apsiperka miesto prekybos centruose. Kooperatyvams ir parduotuvių darbuotojams reikia didelio sumanumo, kad išlaikytų pirkėjus, pavyzdžiui, teikti jiems įvairesnių paslaugų.
Mes pirkėjams galime pasiūlyti kitokį prekių pasirinkimą, nei siūlomo didieji tinklai, o tai nauda smulkiajam gamintojui. Dėl mažos gamybos apimties, logistikos galimybių jiems nepasiekiamos didelių tinklų lentynos. Tačiau jie gali pardavinėti savo produkciją mūsų parduotuvėse. Mes sudarome galimybę išlikti smulkiesiems ir vidutiniams gamintojams.
Lietuvos kooperatyvų sąjunga taip pat turi savo logistikos įmonę „Kauno kooperacijos didmeninė prekyba“, kurią planuojame maksimaliai pritaikyti, kad atitiktų „Koops“ tinklo reikmes. Šiuo metu aktyviai deramasi su tiekėjais dėl prekių asortimento, vyksta konsultacijos dėl modernios užsakymų sistemos diegimo.
– Kaip jums sekasi pelnyti pirkėjų palankumą?
– Retas tinklas steigia parduotuvę, kur nėra nė tūkstančio gyventojų. Mes išlaikome parduotuves ir ten, kur gyvena ir 300 žmonių. Daugeliu atvejų tai pagyvenę pirkėjai. Jiems reikia parduotuvės. Juk ne visi gali nuvykti į miestą apsipirkti. Jeigu šiandien nebūtų nedidelių kaimo parduotuvių, galimybės jiems apsipirkti būtų ribotos.
Tokiose vietose dažnai kooperatyvų parduotuvės yra vienintelės, o jose gyventojai gali išsigryninti pinigų gavę pensiją, juk dažnai mažesnėse gyvenvietėse nėra nei banko skyriaus, nei bankomato, nei pašto. Be to, jie gali susimokėti mokesčius.
– Ketinate steigti kooperatyvų konfederaciją? Kas tai?
– Šiuo metu Lietuvoje veikia 31 prekybos kooperatyvas, 74 kredito unijos, apie 220 žemės ūkio kooperatyvų.
Visos šios grupės iki šiol dirbo atskirai, nekoordinavo savo veiksmų nei priimant įstatymus, nei sprendžiant problemas Seimo, Vyriausybės ar ministerijų lygiu.
Pasižvalgę po Europą, kur kooperacijos skaičiuoja šimtmečius, pamatėme, kad kooperatyvai bendradarbiauja labiau. Todėl nutarėme įkurti konfederaciją, į kurią įeitų visos trys kooperatyvų grupės.
Išeitų, kad žemės ūkio kooperatyvai augina, gamina, perdirba, vartotojų kooperatyvai realizuoja, o kredito unijos teikia paskolas tiek vieniems, tiek kitiems, padeda tvarkyti finansinius reikalus.
