Lietuviai – ne kazachai, arklienos išsyk negraibsto. Tačiau ragauja.
Keliose sostinės turgavietėse pirkėjai stabteli prie arklienos dešromis ir kumpiais nukrautų prekystalių ir kamantinėja pardavėjus, ar tai ne apgaulė. Gal tai ne arkliena, bet vytinta jautiena?
Anaiptol. Už kilogramą šaltai rūkyto arklienos kumpio Halės turgavietėje prašoma 45 litų. 140 litų – džiovintos arklienos kaina. Vytintos dešros pigesnės. Maždaug 200 gramų sverianti ringė kainuoja 15 litų.
„Šiek tiek arklienos produktų žmonėms siūlėme pernai, prieš Kalėdas. Tai laikas, kai visko daugiau perkama. Tad ir mūsų gaminiai neliko nepastebėti.
Pirmiausia pradėjome nuo vienos prekybos vietos, o kitas dvi turgavietėje įkūrėme vos prieš keletą savaičių“, – pasakojo bendrovės Arklienos krautuvėlės steigėjas ir vadovas Valdas Skiesgilas.
Idėją pašnibždėjo skandalas
Prekyba arklienos gaminiais – tai jo ir žmonos verslas, kurio idėja kilo maždaug tuo pat metu, kai europiečiai žagsėjo, vietoj pusgaminių su jautiena prisikirtę arklienos.
2013-ųjų vasarį Europą supurtė skandalas: paaiškėjo, jog Airijos ir Didžiosios Britanijos prekybos centrai prekiavo arkliena „paskanintais“ jautienos pusgaminiais. Į parduotuves jie pateko iš tiekėjo Prancūzijoje – bendrovės „Comigel“.
Išaiškėjo ir tai, jog prancūzai mėsą tiekė iš skerdyklos Rumunijoje. Rumunai sąmoningai apgaudinėjo užsakovus ir arklių mėsą pardavinėjo vietoj jautienos. Mat ji ten gerokai pigesnė.
Skandalas kliudė ir Latviją. Paaiškėjo, kad pora kaimyninės šalies gamintojų taip pat klaidino vartotojus – nenurodė, kad gamindami jautienos konservus į juos įmaišė ir arklienos.
Sykiu su pykčio protrūkiu pasklido ir žinios, kad italai ne šiaip mėgsta arklieną ir mielai ją perka iš Lietuvos tiekėjų. Mat ši mėsa – ir skani, ir maistinga.
Perdirbėjai griežtai purtėsi
Vis dėlto idėją paversti gaminiais V.Skiesgilui nebuvo paprasta. Susitaręs su ūkininkais dėl galimybės nusipirkti arklių, jis turėjo surasti įmonę, kuri imtųsi gamybos.
Mėsos perdirbėjai, vos išgirdę jo prašymą pagaminti produktų iš arklienos, suskubdavo baigti pokalbį.
„Paskambinome kone trisdešimčiai mėsos perdirbėjų. Visi lyg susitarę nusisuko. Galop panevėžiečių įmonė „Šerno pėda“, gaminanti žvėrienos produktus, sukluso.
Ji pirmoji išdrįso mums padėti“, – pasakojo V.Skiesgilas. Dabar, kai arklienos gaminiai jau atsidūrė ant prekystalių, į kalbas lengviau leidžiasi ir kiti gamintojai.
Kol kas prekyba arklienos dešromis ir kumpiais neiškėlė kojos iš turgaviečių. Tačiau, anot V.Skiesgilo, šiais produktais ėmė domėtis kavinės, vyninės, restoranai.
„Tikimės, kad prireiks plėtros. Bet šiuo metu daugiau investicijų dar negalime skirti“, – sakė V.Skiesgilas. Prekybos arklienos gaminiais internetu idėją jis taip pat palieka ateičiai.
Į prekybą – iš statybų
V.Skiesgilas ir jo žmona yra kilę iš Skuodo. Šiuo metu jie gyvena Vilniuje, tačiau arklienos ir gamintojų paieškos juos vertė Lietuvą raižyti skersai išilgai. Tai jiems jau įprasta.
Anot pašnekovo, šeimos verslą juodu su žmona pradėjo kurti nuo nulio.
Pastaraisiais metais abu dirbo statybose. Vyras pats šiltindavo namų fasadus, organizuodavo kitus statybos darbus. Tačiau pernai įkėlusi koją į maisto sektorių, atsarginio išėjimo šeima nepasiliko.
„Viskuo rūpinamės patys. Ir žaliavos tiekimu gamintojams, ir prekyba. Esame šio verslo naujokai, todėl nėra paprasta“, – atviravo pašnekovas.
Jo teigimu, apie jokius sportinius žirgus ir jų mėsą šiame versle negali būti nė kalbos – ji tiesiog netinkama perdirbti.
„Mūsų gaminiai lietuviški, arklių neimportuojame. Perkame juos iš augintojų Lietuvoje.
Maistui labiausiai tinka sunkiųjų veislės arklių mėsa.
Vienas kitas ūkininkas jų užaugina ir mėsai“, – kalbėjo lietuviškas mitybos tradicijas bandantis keisti verslininkas.
Pastaruoju metu jam pavyko rasti kontaktų ir su arklieną noriai kertančiais italais. „Lietuviams patinka aštresni mėsos gaminiai, o italai mėgsta juos švelnesnius.
Reikėtų keisti receptūrą, bet jei tik pavyks su užsakovais sutarti dėl kiekio, tai nesukels didesnių keblumų“, – sakė V.Skiesgilas.
Gamybos nenutraukė
Arklienos dešrų gamybos idėją prieš keletą metų bendrovės „Delikatesas“ vadovui Viliui Kaikariui įpiršo uzbekai. Įmonė sukūrė dešrų receptus, prikimšo ir prirūkė jų tiems patiems uzbekams. Sėkmingai pardavę, pradėjo jų gaminti ir sau.
„Firminių mūsų parduotuvių lentynas vis dar tenka papildyti „Totoriška“ šaltai rūkyta arklienos dešra. Vadinasi, gamybos nutraukti dar nėra reikalo“, – yra sakęs V.Kaikaris. Šių gaminių parduodama ir Latvijoje, Estijoje bei Anglijoje.
Arklių paskerdžiama vis mažiau
Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos duomenimis, Lietuvoje kasmet paskerdžiama vis mažiau arklių: 2010-aisiais – 2250, 2011 m. – 1939, 2012 m. – 1887.
Šiuo metu Lietuvoje licenciją skersti arklius turi dvi skerdyklos – Kretingos rajone esanti įmonė „Agrovet“ ir Šakių rajono „Samsonas“.
Veterinarijos gydytojai prieš skerdimą tikrina kiekvieną arklį, ar jis neserga. O vėliau, ar mėsa tinka maistui.
Lietuvoje už arklį žmonės gali gauti apie 1600–2000 litų. Už kilogramą gyvo svorio, nelygu arklio dydis ir įmitimas, mokama 3–4 ar 5–6 litus.
Vidutiniškai arklys sveria 400–500 kilogramų. Sunkiųjų veislės arkliai sunkesni. Jų svoris gali siekti ir 800 kg.
Kazachai maitina savo sportininkus
Arkliena – neatskiriama tradicinės kazachų virtuvės dalis, ypač vertinamos džiovintos arklienos dešrelės, vadinamos „kazy“.
Kazachai tiki, kad tradiciniai patiekalai padeda sportininkams, o ypač boksininkams, imtynininkams, sunkiaatlečiams, geriau pasirodyti varžybose. Šios sporto šakos siejamos su daug baltymų turinčia mityba.
Todėl savo sportininkams, kurie rengiasi į svarbiausiais varžybas, jie sukrauna arklienos produktų krepšelius.
