Ant pardavėjų prekystalių – arklių paradas

Ką paviešėję Vilniuje kaip atminimą apie Lietuvą ir jos sostinę išsiveža turistai?

Prie šaldytuvo klijuojamus magnetukus su Katedros, Gedimino pilies bokšto atvaizdais. Greta jų į lagaminą gula ir matrioškos, rašo „Lietuvos ryto" priedas „Sostinė".

Suvenyrų pardavėjams, įsikūrusiems Vilniaus senamiestyje, pelną jau krauna ir prasidėję Žaliojo Medinio Arklio metai.

Arklio formos figūrėles metų sandūroje nuo prekystalių graibstė ne tik turistai, bet ir patys lietuviai. Tiek medinius kabinamus arkliukus, tiek raktų pakabučius su gintariniu kumeliuku ar pasagas.

Tiesa, pardavėjams teko kiek prisitaikyti ir skylę pasagai kabinti gręžti nebe kaip įpratę vidinėje dalyje, o dvi – kojelėse.

„Astrologai prišnekėjo praėjusių metų pabaigoje, kad visi neteisingai pasagas kabina, tad dabar pirkėjai pirmiausia žiūri, kur skylė išgręžta“, – šypsojosi Pilies gatvėje medžio dirbiniais prekiaujanti vilnietė Vanda Minina.

Dažnai pardavėjams tenka atremti klausimą, ar gintaro dirbiniai, lino staltiesės ar medžio drožiniai tikrai lietuviški, o ne atvežti, tarkim, iš Kinijos.

Pilies gatvėje dabar jau atoslūgis, palyginti su pirmomis sausio dienomis. Tuomet prekeiviai džiaugėsi išaugusiu rusakalbių turistų srautu.

„Kad prisimintum Lietuvą, reikia pirkti gintaro. Aš įsigijau gintaro vėrinį, vyresnėlė duktė – gintaro auskarus, o mažėlė labiau moliniais varpeliais domisi. Vyrui labiau sūriai rūpi“, – apie pirkinius pasakojo Pilies gatvėje suvenyrų besidairiusi maskvietė Olga.

Ji su vyru Viačeslavu ir dukterimis Polina bei Liza per 6 viešnagės dienas aplankė ne tik Vilnių, bet ir Kauną bei Trakus.

Iš Vokietijos atvykusi rusė Liusjena Lietuvoje vieši kasmet. Kadaise Lietuvoje gyvenusi moteris prieš 18 metų išvyko gyventi į Vokietiją, tačiau Vilniuje liko duktė su šeima, tad moteris nepamiršo lietuvių kalbos.

Šią kelionę į Lietuvą jai primins mediniai padėkliukai, dekoruoti žolelėmis.

Moteris visuomet renkasi ką nors praktiška ir gražaus.

Gintariniai, moliniai arkliukai, magnetukai, kuriuose – arklio nuotrauka, o virš jo užrašas rusiškai „Su Naujaisiais metais ir Kalėdomis“.

„Tai duoklė didžiajam broliui“, – šypsodamasis sakė Pilies gatvės prekeivis Vytautas.

Medinė spalvota dėlionė – irgi arklio formos. Adatų pagalvėlės taip pat sukirptos pagal arkliuko pavidalą.

„Daugiausia perkama magnetukų su pilimi, Katedra ir varpine – tai juk svarbiausi Vilniaus simboliai. Juos perka ir baltarusiai, ir rusai, ir lietuviai, emigravę, tarkim, į Australiją prieš keliasdešimt metų“, – pasakojo Vytautas.

Dažnai turistai nepagaili 10 litų už molines tautiniais drabužiais aprengtų lietuvių merginų figūrėles-magnetukus. Varpeliai, angeliukai – taip pat paklausi prekė. Tačiau pastarosiomis dienomis perkamiausi yra 13–20 litų kainuojantys raktų pakabučiai su gintariniu arkliuku.

Kad Lietuva – gintaro ir lino kraštas, į suvenyrų krautuvėles užsukantiems turistams aiškinti nereikia. Tiesa, artimesni kaimynai, kad ir iš Baltarusijos, suabejoja, ar išties šie dirbiniai lietuviški, nes lietuviai beveik nebeaugina linų.

Pardavėjos šį klausimą atremia atsakydamos, kad patys audiniai tikrai lietuvių rankų darbo – iš Panevėžio.

Tačiau ir jos supranta, kad lino audėjų ne tiek daug mūsų šalyje likę.

Skandinavai ir rusai – šiais turistais ypač džiaugiasi Pilies gatvės pradžioje įsikūrusios lino parduotuvės darbuotoja Živilė Malaiškienė.

Vienas rusas šią savaitę įsigijo lino staltiesių, takelių ir servetėlių už 2,5 tūkst. litų ir vos pajėgė panešti pirkinius.

„Sakė turintis daug draugų, giminių, tad pripirko lino. Įspūdingiausias sumas palieka rusai“, – apie į atmintį įstrigusį pirkėją sakė pardavėja konsultantė Ž.Malaiškienė.

Italai, ispanai ir baltarusiai labiau linkę taupyti.

Vasarą turistai mielai įsigyja lino drabužių, žiemą dominuoja staltiesės. Tiesa, pasitaiko, kad pardavėja negali įtikti, – buvo klientų, kurie prašė lininių naktinių, tačiau tokios prekės parduotuvėje nėra.

Neretai pardavėja turi aiškinti, kaip nukakti iki prekybos centrų „Akropolis“ ar „Panorama“.

Į greta esančią gintaro dirbinių parduotuvę daugiausia užsuka tie, kurie nori įsigyti juvelyrikos dirbinių. Čia paklausūs ir gintaro karoliai, ir gintaro papuošalai, derinti su auksu, ir tiesiog gintaro luitai. Už šiuos pirkinius turistai pakloja ir 600, ir kelis tūkstančius litų.

Yra buvę turistų, kurie ieškojo gintarinių šukų, bet pardavėjos neturėjo ko pasiūlyti. Toks dirbinys būtų pernelyg brangus, kad taptų nuolat parduodama preke.

Gintaro pardavėjos Olga ir Ieva itin džiaugėsi praėjusiu lapkričiu, kai Vilniuje buvo daug ES renginių. Angliškai kalbantys svečiai noriai pirko gintaro papuošalus – sau ar lauktuvių parvežti.

Apyvarta tuomet ūgtelėjo 18 procentų, palyginti su 2012-ųjų lapkričiu.

Praėjusį ir gruodį bei pirmosiomis šio sausio dienomis džiugino Kalėdų švęsti atvykę rusai, tačiau nebe taip, kaip ankstesniais metais.

„Rusai skiriasi nuo kitų turistų tuo, kad nežiūri į kainas. Ima viską iš eilės net nežvilgtelėję į etiketę. Tarkim, neseniai buvo šeima. Kol tėvai dairėsi, vaikai be perstojo nešė ir ant prekystalio dėjo medinius žaislus. Paskui priėjo tėvai ir už viską sumokėjo“, – pasakojo įvairių suvenyrų parduotuvės darbuotojos Greta ir Elvyra.

Šioje parduotuvėje vienoje lentynoje rikiuojasi matrioškos.

Jų Lietuvoje vis dar dairosi atvykėliai iš Vakarų Europos, bet kartais rusiškų medinukių įsigyja ir patys rusai.

„Matrioškomis neprekiauju, tačiau dažnai užsieniečiai jų prašo. Tarkim, škotai. Gal todėl, kad žino, jog kadaise buvome Sovietų Sąjungos dalis“, – svarstė senamiestyje įsitaisiusi gatvės prekeivė V.Minina.

Kinai, arabai ir kiti musulmonai. Tokiems atvykėliams suvenyrus pernai pardavė prekeivė Irena. Kadangi arabai ne kartą prašė rožinio, ant prekystalio guli iš gintaro rutuliukų suverti musulmoniški maldos atributai.

Toks rožinis atsieina 150 litų.

„Italai dairosi kuo pigiau, perka, kas kainuoja 7–10 litų. Megztas vilnones kojines perka patys lietuviai arba rusai, kurie atvažiavę supranta, kad pas mus šalčiau, nei tikėjosi“, – kalbėjo Irena.