Patyrusiai prekybininkei ir pikta, ir juokinga nuo valdžios pagyrų, kad šalies ekonomika atsigauna – jos nuomone, atslenka dar viena krizė, kurios aukomis taps dar ne vienas smulkusis verslininkas, ypač provincijoje.
Nebelaukė bankroto
Pasikalbėti su lrytas.lt ši panevėžietė sutiko su sąlyga, kad nebus minima jos pavardė, parduotuvės pavadinimas. „Nenoriu, kad manęs gailėtųsi“, – paaiškino simpatiška penktąją dešimtį įpusėjusi Laura (vardas pakeistas. – Red.).
Nors prieš šventes apsipirkimų įkarštyje ne vienas nuolatinis pirkėjas, išgirdęs, kad po Naujųjų parduotuvė nedirbs, dėl to apgailestavo, Lauros apsigalvoti ir tęsti veiklą tai neprivertė.
„Sausį pas mus, kaip ir kitose parduotuvėse, būna tuščia, galėčiau sėdėti ir megzti. O juk reikia ir nuomą už patalpas, ir mokesčius valstybei mokėti, pagaliau – pačiai kažkaip pragyventi“, – paaiškino individualiosios įmonės savininkė.
Kad sausis – blogiausias metų mėnuo prekybininkams, grožio specialistams ir kitiems smulkiojo verslo atstovams, kurie prieš šventes neatsigynė klientų, – ne naujiena. Išleidę visus pinigus šventinio stalo vaišėms, dovanoms, naujiems apdarams ar šukuosenoms, žmonės metų pradžioje stengiasi neišlaidauti ir susiveržia diržus.
Anksčiau nepelningiausias mėnuo būdavo sausis, o pastaraisiais metais Laura pastebėjo nieko gera nelemiančių ženklų.
„Vasarą ir taip žmonės mažiau perka saldumynų, natūralu, kad mano parduotuvės apyvarta tuomet nebūdavo didelė. Tačiau rudeniop paprastai prekyba atsigaudavo“, – per ilgus darbo metus pastebėjo prekybininkė. Šiam rudeniui prasidėjus, pirkėjų nepadaugėjo. „Keturis mėnesius dirbau be jokio pelno, net sau algai pinigų nelikdavo“, – prisipažįsta moteris.
Tuomet ji galutinai nusprendė, kad kitos išeities nelieka – teks uždaryti parduotuvę. „Aš dar nebankrutavau, tačiau kiekvieną mėnesį ši grėsmė didėjo. Nelaukiau, kad norėdama atsiskaityti su tiekėjais tektų iš namų daiktus nešti“, – sako individualiosios įmonės savininkė.
Panevėžys vis labiau tuštėja
Jai pyktį kelia politikų džiaugsmas, kad Lietuvos ekonomika atsigauna. Lauros nuomone, gal kokių nors teigiamų poslinkių verslui didmiesčiuose ir yra, tačiau ne provincijoje, kuriai ji priskiria ir Panevėžį. „Mieste nebėra žmonių. Liko tik biudžetininkai, moksleiviai, pensininkai, o ir jų perkamoji galia vis mažėja. Normalūs darbingi žmonės emigruoja šeimomis“, – sako prekybininkė.
Tą patį jai pasakoja ir nuolatiniai pirkėjai, ir kiti smulkieji verslininkai, kurių klientų vis mažėja. Neretai ir Laurai tekdavo išklausyti į parduotuvę užsukusių senukų pasakojimų apie užsienyje įsikūrusius jų vaikus ir anūkus, suruošti siuntinį saldumynų.
Nors jos parduotuvė buvo judrioje gatvėje netoli centro, pirkėjų užsukdavo vis mažiau. „Aplinkui – vien dėvėtų drabužių parduotuvės. O ten besilankančios moterys geriau kokį rūbą už kelis litus nusipirks, nei saldumynų“, – sako panevėžietė.
Pati už prekystalio stovėdama ir tiesiogiai su klientais bendraudamas Laura liūdnai stebėjo, kaip ne į gera keičiasi žmonių perkamoji galia. „Jei anksčiau pirkdavo kilogramą ar pusę, pastaruoju metu tie patys pirkėjai prašydavo pasverti vos kelis saldainius ar ieškodavo pigesnių“, – apie miesto realybę pasakojo panevėžietė.
Ir prieš šias Kalėdas pirkėjų norai buvo kuklesni – daugiau žmonių prašė surinkti pigesnių saldainių rinkinių nei ankstesniais metais.
Su banginiais nepakonkuruosi
Nors ši parduotuvėlė tarp panevėžiečių garsėjo plačiu saldumynų asortimentu ir geromis kainomis, tai verslo neišgelbėjo. „Mes negalime varžytis su didžiaisiais prekybos tinklais. Aš paimu iš tiekėjų prekių, kurių vertė tūkstantis litų, o jie – už šimtą tūkstančių“, – sako prekybininkė. Todėl ji vis stengdavosi rasti nebrangių ir kitokių, nei prekiauja didieji verslo banginiai, saldumynų gamintojų, prekiaudavo taikydama mažesnius antkainius.
„Mažų parduotuvėlių privalumas – tiesioginis ryšys su pirkėju. Visus saldainius, sausainius stengdavausi išragauti, kad paklausus galėčiau apie juos papasakoti, patarti. Užsukę žmonės, ypač senukai, išsikalbėdavo, kai kuriems per tuos keliolika darbo metų tarsi šeimos nariu tapau, visas giminės istorijas man išpasakodavo“, – prisimena Laura. Jos teigimu, tokios atmosferos didžiuosiuose prekybos centruose nerasi.
Pasitraukianti iš verslo panevėžietė sako pastebėjusi, kad kai kurie garbaus amžiaus panevėžiečiai į didžiules parduotuves iš viso vengia eiti – juos gąsdina didelės erdvės, kuriose prasčiau besiorientuojantys senukai baiminasi pasiklysti.
„Prekybos centrams galima „padėkoti“ ir už masinį pamišimą dėl akcijų, nuolaidų“, – įsitikinusi smulkioji prekybininkė. Ir pas ją pamatę geltonas etiketes pirkėjai puldavo klausinėti, gal tai akcinės prekės. „Tuomet tekdavo paaiškinti, kad tai normali, nedidelė kaina“, – šypsosi rinkodaros gudrybėmis pirkėjų nepanorusi vilioti verslininkė.
Ji ir pati ne kartą įsitikino, kad garsiai apie akcijas ir nuolaidas šaukiantys prekybininkai elgiasi nesąžiningai – paskelbę išpardavimą, pradinę kainą parašo didesnę, nei ji buvo anksčiau, todėl net su solidžia nuolaida kartais ta pati prekė kainuoja daugiau, nei įprastai.
Verslininkai – tik melžiama karvė
Tai, kad panašūs į ją smulkieji prekybininkai Lietuvoje pasmerkti pražūčiai, Lauros nuomone, kalti ir politikai. „Kodėl kitose šalyse dideli prekybos centrai statomi už miestų? Ten miestiečiai nuvažiuoja apsipirkti kartą per savaitę, o kasdien užsuka į mažas parduotuves miestų centruose ar miegamuosiuose rajonuose“, – įsitikinusi verslininkė.
O Panevėžyje didelių prekybos centrų pilna visame mieste, tad netoliese įsikūrę ir kartais daugybę metų dirbę smulkieji verslininkai, neatlaikę konkurencijos, traukiasi.
Pasak Lauros, valstybė į smulkiuosius verslininkus žiūri tik kaip į melžiamas karves. „Mokėjau mokesčius, tačiau neturėjau apmokamų atostogų, negalėjau sirgti, nes už biuletenį man niekas nemoka“, – vardijo moteris.
Puikų pavyzdį, kaip realiai rūpinamasi smulkiaisiais prekybininkais, Laura pamatė prieš keletą metų, kai viena pagrindinių miesto gatvių, prie kurios įsikūrusi jos parduotuvė, maždaug pusmečiui buvo uždaryta dėl vandentiekio magistralės rekonstrukcijos.
„Gyvenome tarp apkasų, tik su didžiausiais triukšmais per savivaldybę išsireikalavome, kad iš vienos gatvės pusės kitos link laikinus tiltelius žmonėms vaikščioti pastatytų. Pas mus tik vienas kitas pėsčias pirkėjas užsukdavo, visi važiuoti dingo“, – prisimena ypač sunkų laiką prekybininkė.
Didžiulius nuostolius dėl tokios „blokados“ skaičiuojanti parduotuvės savininkė tuomet visas instancijas apvaikščiojo – nuo Mokesčių inspekcijos, „Sodros“ iki miesto savivaldybės – teiravosi, gal galėtų būti atleista nuo mokesčių mokėjimo, kol gatvė uždaryta. „Valdininkai pažiūrėjo į mane kaip į keistuolę – juk gatvės remontas – ne stichinė nelaimė, jokių lengvatų nenumatyta“, – pasakoja tokio abejingumo sukrėsta Laura.
Miesto valdininkus šiai verslininkei pavyko tik įtikinti panaikinti netikėtai šioje plačioje, keturių juostų gatvėje po rekonstrukcijos atsiradusį automobiliams sustoti draudžiantį ženklą. „Niekas taip ir nepaaiškino, kas ir kodėl buvo sugalvoję jį pastatyti. O juk tuomet čia įsikūrusios parduotuvės iškart neteko vairuojančių pirkėjų“, – prisimena pasiektą nors mažytę pergalę prekybininkė.
Nuo savo prekystalio – į bedarbių gretas
Nusprendusi uždaryti parduotuvę Laura susitaikė, kad teks praverti Darbo biržos duris. Daugybę metų savo parduotuvėlę puoselėjusi moteris per pokalbį stengėsi neparodyti, kad tokį žingsnį žengti jai buvo itin sunku.
„Negaliu dejuoti. Juk ne aš pirma likau be darbo. Kadaise bankrutavo „Ekranas“, kelios kitos didžiulės miesto bendrovės, neseniai užsidarė prekybos centras „Bauhoff“ – šitiek žmonių liko be darbo“, – neleidžia savęs gailėti moteris.
