Didžiosios Britanijos premjeras Davidas Cameronas paskelbė, kad viskio kilmė nuo šiol bus ginama daug aršiau.
Ketinama sudaryti specialų jo gamintojų – nuo distiliuotojų iki pilstytojų – sąrašą. Vėliau jis bus atidžiai patikrintas ir tik šį egzaminą išlaikiusios įmonės ant savo butelių galės rašyti „Scotch“.
Panašiai Prancūzija gina savo šampano ar rokforo sūrio gamintojus. Škotišką viskį Europos Sąjunga irgi yra pripažinusi regioniniu produktu, todėl šiokia tokia teisių apsauga taikoma.
Tačiau britams to negana. Jie įtaria, kad užsieniečiai dažnai nesilaiko nustatytų taisyklių. O jos griežtos: škotišku gali būti vadinamas viskis, ne mažiau kaip trejus metus laikytas ąžuolo statinėse pačioje Škotijoje.
„Rimta patikra leis užtikrinti, kad škotiško viskio pirkėjai žinos, jog pinigus sumoka ne veltui, o už tauriausią pasaulyje spiritinį gėrimą“, – aiškino Didžiosios Britanijos finansų ministerijos atstovas Danny Alexanderis. Beje, jis pats – škotas.
Pasak Škotiško viskio gamintojų asociacijos vadovo Davido Frosto, naujoji programa padės kovoti su užsienyje įsikūrusiais viskio klastotojais. Asociacija nusiteikusi su jais teisinėmis priemonėmis kovoti ir už Jungtinės Karalystės ribų.
Visiškai nenuostabu, kad toks triukšmas dėl viskio virto visos valstybės reikalu. Pagal pajamas škotiškas viskis – dešimtoje vietoje iš visų Didžiosios Britanijos eksporto prekių. Už jį gaunama daugiau nei, pavyzdžiui, už automobilių detales.
Vyriausybė apskaičiavo, kad per metus škotiško viskio apyvarta siekia 4,8 milijardo eurų, o šiame sektoriuje darbuojasi apie 10 tūkst. šalies gyventojų.
Gamintojų asociacija teigia, kad per metus užsienyje parduodama škotiško viskio už 5,17 mlrd. eurų. Tačiau geras trečdalis jo atkeliauja ne iš Škotijos, o iš Prancūzijos, Vokietijos ar Ispanijos.
