„Lietuvos rytas“ prieš Naujuosius metus susitiko su keistų verslo idėjų autoriais ir kartu su jais prisiminė daugelį nustebinusius sumanymus.
Pasirodo, toli gražu ne visi originalūs užmojai baigėsi taip, kaip įsivaizdavo juos sumanę žmonės.
Kaip nepražūti kelionėse
„Jeigu prieš šventes įstrigtumėte dideliame oro uoste, siūlau ne aimanuoti, o galvoti, kaip šią bjaurią situaciją paversti linksma verslo idėja“, – kalbėjo 34 metų vilnietė Dalia Bufaitė.
Lietuvos krikščionių demokratų bendrijos administratore dirbanti moteris yra atkakli keliautoja.
Ji mieliau nevalgys pietų arba nepirks batų, bet sės į lėktuvą, kruizinį laivą arba net plerpiantį autobusą, kad tik atsidurtų ten, kur iki šiol dar nebuvo.
Keliautojos karjerą Dalia pradėjo vos keturiolikos, kai be motinos nusibeldė į Prahą ne pačiu patogiausiu autobusu.
Čekijos sostinėje jai nepavyko nusipirkti tokio pieno kokteilio, kokio norėjo, nes paauglė tada dar nemokėjo jokios slavų kalbos – nei rusų, nei lenkų, o juo labiau čekų.
Pieno bare ją aptarnavusi čekė prieš 20 metų beveik nieko nesuprato angliškai.
„Tada mane išgelbėjo ne žodžiai, bet įgimtas gebėjimas bendrauti – gestais išaiškinau, kad man reikia tokio pieno koktelio, kuris labiausiai patinka vietiniams.
Gavau daug skanesnį nei mano draugai lietuviai“, – apie pirmąją patirtį savarankiškose kelionėse pasakojo Dalia.
Oro uostai – skirtingi
D.Bufaitė puikiai pažįsta Singapūro, Honkongo, Džakartos, Stambulo, Niujorko, Milano, Barselonos, Londono, Amsterdamo, Frankfurto prie Maino ir kitų didžiųjų pasaulio miestų oro uostus. Jau nekalbant apie lietuvių sėste nusėstus Hurgadą, Heraklioną ar Antaliją.
Tačiau ir patyrusioms keliautojoms atsitiktinumas kartais nudilgina užpakalį. Neseniai D.Bufaitė buvo įstrigusi viename Europos oro uostų net trims paroms.
Namo iš kelionės po Karibus ji skrido iš švaraus ir sklandžiai veikiančio Bridžtauno oro uosto Barbadose.
Ten lietuvė sėdo į lainerį, grįžtantį į Vakarų Europą. Čia ji tikrai nesitikėjo jokių nesklandumų, bet smarkiai apsiriko.
„Nenoriu pirštu durti, kuriame Europos didmiesčio oro uoste patyriau visa, kas blogiausia. Tą patį ištvėrė tūkstančiai. Jie pritartų tam, ką dabar pasakysiu“, – kalbėjo vilnietė.
Toje kelionėje D.Bufaitė suprato, kad tai, kas rašoma reklaminiuose lankstinukuose, – gerokai pagražinta realybė.
Nakvynė ant suolo įkvepia
Daliai teko nakvoti ant suolo, paskui užleisti jį senutei, po to – klykiantiems dvyniams. Taip pat laukti begalinėse eilėse prie tualetų, gerti atšalusią arbatą, perženginėti per žmones, kurie tyso ant grindų, ir drebėti, kad pavėluos sugrįžti į darbą.
Iš pradžių D.Bufaitė tikėjosi, kad netrukus iš garsiakalbių pasigirs informacija, kada pakils lėktuvas į Vilnių – kad ir vėluodamas.
Tačiau garsiakalbiai tylėjo: pranešėjai streikavo, nors buvo čia pat.
Po kelių valandų nežinios nė kiek nepajudėjo kilometrinės eilės prie informacijos langelių – ten irgi vyko streikas.
Vakarop lietuvei šovė į galvą, kaip būtų šaunu susigrąžinti lagaminą, nes jame buvo palikusi prakąstą sumuštinį.
Tačiau niekas nežinojo, kur atsidūrė bagažas, nes krovėjai irgi streikavo.
Lėktuvai būtų galėję kilti, bet streike dalyvavo dauguma oro uosto pagalbinių darbininkų, be kurių realiai neišsiversi.
Net nebuvo įmanoma išsiaiškinti, ar koks nors transportas nuveš negalinčius išskristi keleivius į viešbutį pernakvoti, nors vilnietė žinojo, kad tokia paslauga jai priklauso.
„Kritiniais momentais žmonės sugalvoja netikėčiausių sprendimų, kurių namuose net nesusapnuotų. Man šovė į galvą, kad derėtų įkurti samdomų streikuotojų biurą.
Tegu oro uostų darbuotojai, kurie nori iš vadovybės išsireikalauti lengvatų, samdo streikuotojus. Šie vaikščiotų su plakatais, o tikrieji darbuotojai aptarnautų keleivius ir gautų atlyginimą. Bet svarbiausia – visi laiku sugrįžtų namo“, – šypsodamasi kalbėjo D.Bufaitė.
Iš pradžių vilnietė savo sumanymo nelaikė rimtu. Bet grįžusi sužinojo, kad panaši idėja kilo vaikystės draugui Arūnui, kuris irgi daug keliauja.
„Tie patys sumanymai skirtingiems žmonėms kyla tuo pat metu, jeigu jie patiria tą patį nepatogumą.
Praleiskite oro uoste tris paras – dar ne tokių dalykų sugalvosite!“ – tvirtino gerai nusiteikusi moteris.
Tačiau 2014-uosius D.Bufaitė mieliau sutiks prie eglės Vilniuje.
„Reikia nors metų pabaigoje pailsėti nuo kelionių ir jų sukeltų verslo idėjų antplūdžio“, – pokštavo vilnietė.
Katė pažėrė kišenpinigių
„Katė be jokio plauko? Baisesnės dovanos nesu gavusi, bet man ją padovanojo anyta – turėjau priimti.
Ir net labai mandagiai padėkoti, nes antraip būtų įsižeidęs mano vyras“, – pasakojo 37 metų Kotryna Rakauskienė iš Kauno.
Iš pradžių moteris bijojo prie dovanos net prisiliesti, nes ją gąsdino visai plika katė.
Kotryna negalėjo katės nuogalės akivaizdoje valgyti pusryčių, nes jai pasidarydavo silpna, kai grakštus gyvūnas išriesdavo nugarą ir imdavo artintis. Po permatoma oda besikilnojantys raumenys fiziškai pykino.
„Kai apie erzinančią dovaną papasakojau kaimynei, ji mane iškvailino ir surado mūsų katei tokį pat plikutėlį patiną.
Iki šiol nežinau, kaip vadinasi tų kačių veislė.
Tie du „šlykštukai“ sumeistravo vaikų, o kaimynė ėmė kačiukus pardavinėti savo bičiuliams už simbolinę kainą.
Tada į prekybą įsitraukė ir mano paauglys sūnus. Dabar jis labai patenkintas kišenpinigiais. Žeria komplimentus močiutei, kad ji – proto bokštas, nes padovanojo draugišką ir pelno duodantį gyvūną.
Be to, sūnus išmoko kate rūpintis ir prižiūrėti jauniklius“, – aiškino kaunietė.
Pati Kotryna kačių nuogalių nepamėgo – jai iki šiol nelabai jauku beplaukių gyvūnų draugijoje.
„Bet dabar nedrįsčiau sūnui drausti laikyti jas namuose. O anyta iki šiol įsitikinusi, kad man, marčiai, suteikė didelį džiaugsmą“, – prisipažino K.Rakauskienė.
Įsikurdavo šiltai ir patogiai
Savąją verslo nišą buvo aptikęs ir 51 metų Vytautas Kazlauskas. Prieš šaltąjį sezoną jis vis įsikurdavo pas pasiturinčią moterį – kasmet pas kitą.
„Aš ne specialiai taip elgiausi, bet kažkodėl santykiai sugriūdavo per metus ir per pažinčių skelbimus natūraliai imdavau dairytis kitos draugės“, – prisipažino dabar Klaipėdoje gyvenantis vyras.
Aukštas ir išvaizdus V.Kazlauskas šio „verslo“ ėmėsi po skyrybų prieš šešerius metus.
„Iš pradžių tikrai nebuvo kitos išeities.
Neturėjau nei pinigų, nei darbo, nei namų. Nenorėjau grįžti pas motiną ir klausytis jos aimanų, kaip man gyvenime nepavyko“, – aiškino Vytautas.
Jis ieškojo išsiskyrusių moterų, kurios norėjo susirasti draugą laisvalaikiui praleisti, skelbimų.
Tokioms dažniausiai būdavo apie 40 metų.
Pirmajam pasimatymui su nusižiūrėta moteriške V.Kazlauskas pinigų skolindavosi iš draugo – kad galėtų pavaišinti kavos puodeliu ar taure vyno.
„Iš pradžių maniau, kad mane pasiųs velniop, nes nesu iš sėkmės lydimų vyrukų – nuolat susimaunu“, – prisipažino Vytautas.
Tačiau visos pažintys buvo sėkmingos – po dviejų trijų susitikimų V.Kazlauskas gaudavo namus, gero maisto, švarų guolį ir net nuoširdžių patikinimų, koks jis šaunus vyras.
„Labiausiai mane nustebino, kad tiek daug moterų trokšta apgyvendinti savo namuose vos kelis kartus matytą vyriškį.
Vadinasi, Lietuvoje į penktą dešimtį įžengusių laisvų vyrų nėra – arba geria, arba pasimirė, arba išvažiavo“, – šyptelėjo V.Kazlauskas.
Nukentėjo nuo gudresnės
Tačiau nepėsčia moteris šiemet vis dėlto apgavo sėkmės lydimą „verslininką“.
Priešpaskutinė draugė Rita, pas kurią Vytautas gyveno Klaipėdoje, tiesiog pavogė iš jo kitų moterų sąskaita sutaupytus kelis šimtus litų.
„Buvo labai pikta, nes ji pati turtinga – turi du butus, verslą, porą automobilių. Arba ji mane perkando, arba tokia jos natūra – gyventi kito sąskaita.
Šiuo požiūriu mes beveik lygūs, tik aš suvokiu, kad esu silpnas ir todėl ieškau globos, o ji – tiesiog godi furija“, – aiškino Vytautas.
V.Kazlauskas svarsto galimybę dėl vagystės kreiptis į teismą. Mat neseniai apsigyveno pas Ritos draugę, kurios gyvenimo tikslas – užjausti.
Paklaustas, ar taip „verslininkaudamas“ vieną dieną neprieis liepto galo, jis ramiai atsakė: „Aš jėga nesilaužiu į jų namus – moterys pačios manęs nori.
Kita vertus, tai būna tik darbiniai santykiai – joms gerai ir man gerai.“
Šarvuotis sukėlė įtarimų
Keistų verslų grupei derėtų priskirti ir kauniečių verslininkų nuotykį, apie kurį yra rašęs ir „Lietuvos rytas“.
Vėjo jėgainių statybos bendrovės „Naujoji ranga“ darbuotojai pamatė internete skelbimą apie Didžiojoje Britanijoje parduodamą šarvuotį FV432.
Netrukus kauniečiai suderėjo dėl kainos, o pardavėjas pats laivu atplukdė šarvuotį į Klaipėdos jūrų uostą. Ten budintiems muitininkams krovinys nesukėlė įtarimų, todėl jam buvo leista įvažiuoti į šalį.
Kai įmonės darbuotojai neįprasta transporto priemone išvyko pasižvalgyti po Jurbarko rajoną, iškart buvo pastebėti. Dažnas praeivis troško pasivažinėti ir linksmai mojo keistiems keliauninkams.
„Tokiu šarvuočiu panemuniais mielai važinėčiau šeštadieniais – žaisčiau karį“, – prisipažino tą mašiną Jurbarko rajone matęs statybininkas Julius Kazlauskas. Pirmąkart ją išvydęs vyriškis pamanė, kad tai – originali pramoga, skirta turistams.
Tačiau kelių policininkams kilo abejonių, ar neregistruotu šarvuočiu galima važinėti viešosios paskirties keliais.
Transporto priemonė buvo areštuota, o verslininkams teko aiškintis teismuose.
Muitinės kriminalinei tarnybai pradėjus tyrimą paaiškėjo, kad „Naujoji ranga“ neturėjo specialios Ūkio ministerijos licencijos karinei technikai įvežti.
Beje, FV432 gali būti apginkluojamas 7,62 milimetro kalibro kulkosvaidžiais.
Tokius šarvuočius iki šiol naudoja Didžiosios Britanijos, Indijos ir kai kurių kitų šalių ginkluotosios pajėgos.
Bet ši istorija baigėsi laimingai. Teisėjai nusprendė, kad iki tol į teisėsaugos akiratį niekada nepakliuvę verslininkai tikrai nesiruošė padėti apsiginkluoti teroristams, ir kauniečius išteisino.
Prekiauti oru – smagu
Ar girdėjote, kad kas nors pirktų orą? Kodėl gi ne, jei tokį suvenyrą pasiūlysi turistams. Tokią idėją prieš keletą metų iš užsienio nusižiūrėjęs vilnietis Eduardas Gromyka nesunkiai ją įgyvendino.
Jis kartu su fotografu Pauliumi Kalmantu ir dizainere Ieva Naujokaite sukūrė ir prekybininkams pasiūlė skardines, esą pripildytas Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ar Panevėžio oro.
Skardinės su užrašu „Vilniaus oras“ arba „Tūkstantmečio oras“, kainuojančios 25 litus, buvo lengvos, neapsunkino lagamino, o šio produkto galiojimo laikas – net 100 metų.
Ant metalinių dėžučių buvo nurodyta oro sudėtis. Pavyzdžiui, skardinę „Vilniaus oras“ sudarė 32 proc. senamiesčio, 27 proc. – Naujamiesčio, 22 proc. – Žvėryno ir 19 proc. – Antakalnio oro.
Tiesa, istorija nutyli, kaip ilgai vyko tokia prekyba ir kiek ji verslininkui davė pelno.
