Ūkis šiemet nominuotas gauti geriausio Klaipėdos rajono metų ūkio apdovanojimą. Ūkininkai įvertinti ir už biologinės įvairovės plėtojimą. Laimis ūkininkauja ekologiškai – be avių augina avių ir grūdines kultūras. Daina sodyboje augina tris šimtus spalvingų paukščių. Nors darbo ūkyje netrūksta, abu ūkininkavimą suderina su darbais mieste.
Bebaimės lietuviškos avys
Kalbėdamas apie savo pasirinkimą ūkininkauti ekologiškai, ponas Laimis pabrėžia, kad niekad kitaip ir neūkininkavo.
„Sodyboje gyvename daugiau nei 10 metų ir niekada minties nebuvo pirkti trąšų arba chemijos“, – tikina jis. Ekologiškai auga ne tik pono Laimio pasėliai ir avys, bet ir ponios Dainos paukščiukai.
„Viską auginame sau, nieko didiesiems supirkėjams neparduodame. Tiesa, kaimynai, pažįstami, kurie žino, koks mūsų ūkis, dar pavasarį šiek tiek užsisako, ko jiems reikėtų. Va, tokie pardavimai“, – pasakoja kviečius, avižas, žirnius ir kitokias kultūras ekologiškai auginantis ūkininkas.
Ponas Laimis dalyvauja Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos (KPP) priemonėse „Nykstančių Lietuvos senųjų veislių gyvulių ir naminių paukščių išsaugojimas“. „Tik, va, į jaunąjį ūkininką nebesuspėjau. Dabar nebent žmona galėtų pabandyti“, – juokiasi jis. Europos Sąjungos ir valstybės biudžeto parama, kaip pats sako, „didelis dalykas“.
„Išmokas gaunam tradicines – už žemę, už pievas, grūdinius pasėlius. Šiemet dar nusipirkau 17 senojo genofondo Lietuvos juodgalvių avių iš veislyno. Už jas taip pat bus parama, – iš pradžių išvardija, o po to pradeda skaičiuoti L.Grudzinskas: – Pievos duoda daugiau nei 800 litų už 1 ha, grūdinių augalų pasėliai – dar per 1000 litų. Dabar dar avelės. Tai rimti pinigai, kurie padeda.“
„Bandžiau auginti ir prancūziškas, ir dorperius iš Afrikos. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad užsienietiškoms avims mūsų klimatas netinka. Pačios geriausios mūsiškės, paprastutės juodgalvės. Jos nebijo nei lietaus, nei šalčio. Žinote, jos išvis nieko nebijo. Tik reikia pasirūpinti, kad skersvėjis per kojas nepūstų. Tinkamai prižiūrimos jos nekelia jokių problemų“, – tikina Laimis ir suskaičiuoja, kad banda kitais metais turėtų padidėti dar maždaug šimtu avių.
Avys ganosi netoli šeimos sodybos, joms skirtas 10 ha plotas. „Svetimose žemėse, kurias nuomojuosi, tik šienauju, auginu javus“, – sako ponas Laimis ir priduria, kad avininkystė – tikrai dėmesio vertas verslas. Tačiau pastaruoju metu apyvarta sumažėjo.
„Teparduota 30 avių. O dar prieš kelerius metus verslas buvo geras. Čia gal ta 2-oji krizės banga taip atsiliepė – žmonės pasidarė šykštesni“, – svarsto jis. Avis parduoda ir gyvas, ir paruoštą mėsą. „Ir netiesa, kas ten ką šneka, jog aviena – seno gyvulio mėsa, kad lajaus yra... Viskas priklauso nuo to, kaip gyvulys auginamas ir ką ėda“, – avieną gina ūkininkas.
Estetika ir verslas
Margos paukščių kolekcijos galėtų pavydėti bet kuris zoologijos arba botanikos sodas.
„Pirmiausia apsikrėčiau povais. Gavome porelę prieš 5 metus. Beje, jie abu sveiki gyvi toliau gyvena pas mus. Man jie vis dar patys gražiausi. Išvis aš auginu, kas man gražu. Iš pradžių dėl savęs, paskui – dėl kitų. Pirmojoje vietoje – estetika, o tik tada pinigai“, – gyvai pasakoja Daina ir atskleidžia, kad kol kas iš pažiūros nemažas paukščių ūkis išskirtinio pelno neduoda.
„Iki žiemos stengiuosi išparduoti jaunimą. Tik taip atsiperka išlaikymas. O jokių pliusų nėra. Kadangi grūdus auginame patys, neskaičiuojame, bet jų išeina daug. Be to, jei ką sėkmingai parduodu, iškart investuoju. Ieškau kokio naujo, retesnio, gražesnio paukščiuko“, – pasakoja D.Grudzinskienė.
Ji paprastai apsiperka internetu, bendrauja su kitais paukštininkais per interneto forumą, aktyviai perka, mainosi, parduoda.
Prisipažįsta su baltu pavydu žvelgianti į Aukštaitijoje esantį paukščių pasirinkimą. „Pas mus nedaug paukštininkų ir vietų, kur galima nusipirkti ką nors įdomesnio. O ten... ir Vilniuje, ir Alytuje, ir kitur – kokių tik nori.“
Vis dėlto paaiškėja, kad įspūdingiausi paukščiai – toli gražu ne patys paklausiausi tarp pirkėjų. Mieliausiai iš ūkio perkami žąsiukai, ančiukai ir viščiukai.
„Tik po to rikiuojasi visos grožybės. Nedaug estetikos mėgėjų“, – pripažįsta Daina ir dalykiškai priduria, kad viską suprantanti, juk paukštininkystė – brangus malonumas.
„Pavyzdžiui, veislinė višta gali kainuoti nuo 50 iki 100 litų. Pas mus irgi užsuka žmonės, paklausia kainos ir toliau nuvažiuoja. Per brangu“, – dėsto D.Grudzinskienė.
Pasakiškas grožis – mainais į juodą darbą
Už įspūdingų paukščių vaizdų, kurių pasižiūrėti atvyksta svečiai iš mokyklų ir iš vietos bendruomenių, slypi ne tik geras investicijų planavimas ir ilgos paieškos, bet ir sunkus darbas. Darbymetis prasideda, kai paukščiai pradeda perėti kiaušinius. Dalis kiaušinių sudedami į inkubatorius, jų Daina turi tris.
Svarbiausia prižiūrint įvairių paukščių kiaušinius – jų nesupainioti: „Ant kiekvieno reikia užrašyti, kas bus per paukštukas, kada buvo padėtas, pasižymėti žurnale“, – apie pavasario darbus pasakoja paukštininkė. Parduodant ir perkant kiaušinį taip pat tenka atsižvelgti į riziką, kad jis tuščias.
Vasarą, išsiritus jaunikliams, darbų atsiranda dar daugiau. „Aišku, galima uždaryti paukštelius į narvą, bet aš nenoriu. Kai tiek pievų, erdvės, visi ganosi žolėse“, – sako ūkininkė Daina. Pasiskundžia, kad ta laisvė brangiai kainuoja: į paukščiukus, ypač žąsiukus, kėsinasi vanagai ir kiti plėšrieji paukščiai, ir svarsto: „Reikės dėti tinklą ar dar ką nors sugalvoti.“
D.Grudzinskienės vasaros rytai ir vakarai būna panašūs. Rytą jaunikliai išnešami į lauką, o vakare – sunešami atgal po pastoge. „Juos visus surinkti ir sunešti reikia po vieną. O jaunimo būna apie 100 paukštukų. Viską rankiniu būdu tenka daryti pačiai, – sako Daina. – Vasarą sodybos negalima nė minutei palikti be žmogaus priežiūros.“ Vasaros darbus truputį palengvina nebent tai, kad D.Grudzinskienė dirba mokykloje, tad vasarą į darbą eiti nereikia ir visas laikas gali būti skiriamas ūkiui.
Laimis, jau daugiau nei du dešimtmečius dirbantis policijoje, irgi randa būdų, kaip suderinti darbą su ūkininkavimu. „Jokios įtampos ir sunkumų derindamas abi veiklos sritis nejaučiu. Reikia tiesiog mokėti planuotis. Pavyzdžiui, aš atostogas pasiimu per šienapjūtę ir rugiapjūtę“, – pasakoja jis.
Į miestą grįžti neketina
„Gyvename gerai, į miestą grįžti neketiname“, – tikina Laimis. Vyrui pritaria ir žmona. „Kuo toliau – tuo daugiau, – ryžtingai kalba apie ūkio plėtros planus. – Dabar tik pati pradžia.“ Pasiteiravus, kaip artimieji ir draugai žvelgia į ūkininkų poros gyvenimo būdą, Daina sako, kad visi ir džiaugiasi, ir stebisi. „Aišku, jei žiemą parsinešame į namo vidų kokį silpnesnį paukštuką palepinti, būna, kad jau pašnairuoja“, – juokiasi ji. Beje, Grudzinskų namuose yra ir kambarinių paukščių: trys skirtingų veislių papūgos ir viena amadina.
Grudzinskai dažnai svečiams įteikia lauktuvių – puošnių plunksnų.
„Aš anksčiau atlaidžiai žiūrėjau į tas plunksnas, išdalydavau. O dabar apsižiūrėjau – taigi jos superkamos papuošalams daryti.
Praėjusią žiemą vištos tuos gražiuosius paukščius kiek pakankino ir plunksnas apkapojo, bet dabar jau nebeleisiu, tvarkingai rinksiu“, – sako Daina. Kalbėdama apie svajones atskleidžia, kad artimiausiu metu norėtų įsigyti baltąjį povą. Žinoma, ir daugiau puošnių paukščių veislių. „Juk taip gražu“, – vis kartoja.
