Patyręs aukštalipis įsitikinęs – visiškai nejausti baimės neįmanoma, tačiau per odą nubėgantys šiurpuliai ne trukdo, o veikiau priešingai. Kabodamas šimto metrų aukštyje ant virvių jis jaučiasi tvirčiau ir saugiau negu vaikščiodamas žeme.
M.Eismontas aukštalipiu Klaipėdos įmonėje „Gridin‘s Group“ pradėjo dirbti prieš keturiolika metų. „Čia jau dirbo du mano pusbroliai, tvirtino reklaminius stendus. Pasiūlė pabandyti ir man. Kartenoje, kur augau, norint pasimėgauti ekstremaliomis pramogomis, tekdavo susimokėti, tad gavęs pasiūlymą pagalvojau sau – čia ne tik nereikės mokėti, bet netgi man už tai mokės, tad kodėl gi ne?“, - lemtingą sprendimą prisiminė Marius.
Aukštybėse rutina nevargina
Pramoninis alpinizmas jaunam vyrui iš karto patiko. Darbas mylimas iki šiol. Viena iš priežasčių – čia niekada nejusti rutinos, su kuria susiduria daugelio profesijų atstovai.
Su aukščio baime vyrui kovoti neprireikė – jau pirmą kartą pakibęs ore prilaikomas virvių jis jautėsi gerai. Visiškai atsikratyti jaudulio, jo teigimu, neįmanoma. Šiek tiek bijoti yra sveika. „Visiškai aukščio nebijantis žmogus atrodo liguistai“, - mano M.Eismontas.
Dideliame aukštyje užplūstantis adrenalinas neleidžia atsipalaiduoti. Tačiau ant virvių kybantys vyrai jaučiasi saugūs, nes iš anksto tam kruopščiai rengiasi. Prieš vykdant užduotį, objektas atidžiai apžiūrimas, viską būtina tiksliai apskaičiuoti, tada pavojus tampa minimalus.
„Ant virvių jautiesi saugiau nei ant žemės. Tie, kas dirba šį darbą, manau, tikrai patvirtintų, kad dirbti kabant ant virvių saugiau nei ant kopėčių ar kitokios, regis, elementarios įrangos. Ir statistika rodo, kad daugiausiai nelaimių įvyksta nukritus iš visai nedidelio aukščio – vieno, dviejų metrų. Dideliame aukštyje nelaimių pasitaiko labai retai, mano praktikoje to dar nėra buvę“, - prietaringai belsdamas į stalą kalbėjo M.Eismontas.
Iš viršaus pasaulis gražesnis
Aukštalipiams tenka dirbti įvairius techninius darbus aukštyje - valyti dangoraižių langus, dirbti jūrinėse platformose, laivuose, ant tiltų konstrukcijų, vėjo jėgainėse.
Nė vienas iš šių iššūkių klaipėdiečiui neatrodo sunkus, nors darbas reikalauja didelio tikslumo ir atsakomybės. Kartais aukštalipiams tenka dirbti itin sunkiomis sąlygomis – kyboti ant virvių spaudžiant speigui ar kepinant karštai tropikų saulei. Tačiau visi šie išbandymai niekis palyginus su malonumu, kurį vyras kaskart patiria, kai užkopęs aukštai apsidairo ir prieš akis išvysta nuostabaus grožio vaizdus.
M.Eismontas ypač džiaugiasi galimybe pakeliauti po pasaulį ir pamatyti vietas, kurių nedirbdamas šio darbo galbūt niekada ir neišvystų. Jam yra tekę dirbti ir beveik 200 metrų aukštyje.
„Man jau nėra skirtumo, ar dirbti 200, ar 30 metrų aukštyje. Šiaurės jūroje, prie Vokietijos krantų, dirbome jūroje įrengtų vėjo jėgainių smaigalyje. Malūno viršūnė – 120 metrų aukštyje. Atsistojęs ant jos mačiau visą jūrą, taip pat krantą, vėjo jėgainių parkus – tie vaizdai neįkainojami“, - kalbėjo alpinistas.
Alpinistas - ne profesija
Klaipėdietis teigė apkeliavęs jau visą pasaulį. Šiuo metu dalį savo darbo laiko jis skiria mokydamas kitus. Į tarptautinį „Gridin‘s Group“ mokymų centrą Klaipėdos rajone mokytis atvyksta specialiųjų pajėgų pareigūnai, ugniagesiai gelbėtojai, techniniai specialistai, kitų profesijų atstovai, kuriems būtini darbo ant aukštų pastatų įgūdžiai.
Tačiau M.Eismontas neketina atsisakyti komandiruočių, kurios jam teikia didžiausią malonumą. Lagaminas su būtiniausiais daiktais namie visada paruoštas, nes niekada nežinai, kada būsi iškviestas vykti į svečią šalį naujai užduočiai. Komandiruotės trunka nuo kelių dienų iki kelių mėnesių, priklausomai nuo to, ką būtina padaryti. Aukštalipiui ne kartą teko pabuvoti Singapūre, Meksikoje, Egipte, Dubajuje, Amerikoje.
„Alpinistas nėra profesija. Tai tarsi papildomas privalumas, be kurio šio darbo negalėtum dirbti. Tačiau vien laipioti su virvėmis neužtenka, turi išmanyti ir dažytojo, suvirintojo, elektriko ir kitus techninius darbus. Jei užlipęs nemokėsi dirbti darbo, nėra ko ten lipti“, - aiškino M.Eismontas.
Vyras tikino ir savo trejų metų sūnų mielai pamokytų, jeigu tik jis kada norėtų išbandyti pramoninį alpinizmą.
Šeima bus apsaugota
Alpinistas džiaugėsi, kad jo darbą, o kartu ir pomėgį šeima supranta ir palaiko. Atsidėkodamas jis žmoną ir sūnų išsiveža pakeliauti per atostogas, nors pats mieliau pailsėtų nuo kelionių ir pasimėgautų ramiu poilsiu namie.
M.Eismontas neslėpė, kad, kaip ir visiems, jam svarbus ir atlygis, kuris leistų pasirūpinti šeima. Nors visus aukštalipius draudžia darbovietė, vyras ir pats rūpinasi draudimu, jį parūpino ir šeimos nariams. Aukštalipis pagalvojo ir apie šeimos ateitį – jeigu jam kas nors nutiktų, artimieji neliktų bėdoje, dalis uždirbamų pinigų atidedami vadinamajai „juodai dienai“. Marius įsitikinęs, kad kiekvienas sąmoningas žmogus turėtų apie tai pagalvoti.
Beveik penkiolikos metų aukštalipio patirtį sukaupęs M.Eismontas neslėpė sulaukiantis pasiūlymų dirbti užsienyje, kur viliojama didesniu atlygiu. Tačiau šiems gundymams vyras nepasiduoda – kompanijoje, kurioje dirba, jis jaučiasi kaip namie, o ir pinigai, anot jo, nėra visų svarbiausi.
„Kai atėjau į šitą kompaniją, įsitikinau, kad žmogus gali padaryti bet ką, nieko nėra neįmanomo. Žinau tik vieną dalyką, ko tikrai negalėčiau padaryti - negalėčiau gimdyti“, - visiškai rimtai ištarė M.Eismontas.
