Nei aludariai, nei mėsos produktų gamintojai neturi ambicijų ir nebando savo gaminių įrašyti į išskirtinį sąrašą.
Gurkšnis kitas lietuviško „Stakliškių“ midaus svečiams iš Europos, atrodo, nepakenkė.
Nuo vasaros vidurio jie nuolat atvyksta į Vilnių – į Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai renginius. Ir juose kaskart pavaišinami šiuo gėrimu.
Tikėtina, kad įtakingiems europiečiams jis patiko. Mat prieš pat didįjį ES viršūnių susitikimą Lietuvą pasiekė žinia, kad Europos Komisija į išskirtinių gaminių sąrašą įtraukė „Stakliškių“ midų.
Jis tapo ketvirtuoju lietuvišku tradiciniu produktu, kuris saugomas Europos Sąjungoje.
Laikas prailgsta
Kol „Stakliškių“ midus sulaukė tokios garbės, jo gamintojams teko sukaupti kantrybės porai metų. Ilgam, bet mėsininkams laikas buvo prailgęs dar labiau.
Kol EK garantuotu tradiciniu gaminiu pripažino lietuvišką skilandį, nuo paraiškos įteikimo dienos iki lemtingojo „taip“ praėjo net penkeri metai.
Dabar išskirtinę kokybę patvirtinantį ženklą „Garantuotas tradicinis gaminys“ ant skilandžio etiketės klijuoja mėsos perdirbimo įmonės „Biovela“, „Nematekas“ ir „Grimeda“.
Į EK Saugomų kilmės vietos nuorodų ir saugomų geografinių nuorodų registrą neseniai buvo įrašytas ir lietuviškas varškės sūris bei Seinų ir Lazdijų krašto medus. Ant medaus indelių Lietuvos ir Lenkijos bitininkai klijuoja ženklą „Saugoma kilmės vietos nuoroda“.
Pienininkai ant sūrio pakuotės įspaudžia užrašą „Saugoma geografinė nuoroda“.
Tenka laukti pretenzijų
Neseniai EK išnagrinėjo dar trijų lietuviškų produktų gamintojų paraiškas. Žemės ūkio ministerijos duomenimis, ji jau pritarė, kad registre atsidurtų sūris „Liliputas“, „Daujėnų“ naminė duona bei žemaitiškas kastinys. Tačiau dar yra keletas mėnesių, kai kitų ES šalių gamintojai gali paprieštarauti šių gaminių registracijai.
„Liliputo“ sūrį įregistruoti norinti Lukšių pieninė turi savų motyvų. Anot gamintojų, šis sūris – eksportui skirtas gaminys, ženklas, liudijantis apie kulinarinį paveldą, jam suteiktų konkurencinį pranašumą.
Bet panašų sūrį bandė gaminti lenkai. Todėl įregistruoti „Liliputą“ norėtųsi kuo greičiau ir taip užsitikrinti, kad tai – lietuviškas produktas.
Pernai buvo patvirtintas naujas reglamentas, ir laikas, per kurį EK privalo išnagrinėti paraiškas, smarkiai sutrumpėjo.
EK, užuot paraišką nagrinėjusi metus, dabar tai turi padaryti per pusmetį.
Tačiau paprastai laikas smarkiai išsitęsia, nes prireikia ne vieno papildomo dokumento, kol įrodoma, kad gaminys išties yra originalus – susijęs su vietove ir tradicine gamyba.
Pagal reglamentą, kitų ES šalių gamintojai pretenzijas gali pareikšti per tris mėnesius.
Jei ginčų nekyla, produktas įrašomas į registrą.
Trokšta pirkėjų dėmesio
„Mūsų užduotis dabar – kuo greičiau pagaminti ir ant midaus užklijuoti naujas etiketes“, – bendrovės „Lietuviškas midus“ atstovas Kęstutis Stanionis neabejojo, kad užrašas „Saugoma geografinė nuoroda“ gėrimui suteiks tam tikrą konkurencinį pranašumą. Mat jis siunčia žinią vartotojams, kad toks gėrimas neturi antrininkų, nebent tai būtų klastotės.
Šios įmonės gaminamas įvairių rūšių midus pasiekia Ameriką, Ugandą, o netrukus jį bus pradėta gabenti ir į Indiją. Tuo metu „Stakliškių“ midaus pardavimo žemėlapis kiek kuklesnis. Tai kaimyninės šalys, Čekija, Didžioji Britanija bei Airija.
Lietuviškas midus pasklinda po pasaulį ir kitais, ne tik eksporto, keliais.
Mat daugybė keliautojų jį lauktuvėms perka Lietuvos oro uostų bei Vilniaus geležinkelio stoties neapmokestintų prekių parduotuvėse.
„Stakliškių“ midus skiriasi nuo aplinkiniuose kraštuose gaminamų midaus rūšių tuo, kad visas etilo alkoholio kiekis gaunamas tik natūralios fermentacijos būdu ir jo stiprumas nėra koreguojamas.
Medus negali būti pakeičiamas cukrumi arba kitomis saldinimo medžiagomis, nenaudojami dažikliai, aromatinės medžiagos ar konservantai.
Pagrindinės jo gamybos žaliavos yra medus, vanduo, apyniai, liepų žiedai bei kadagių uogos.
Gamybos patirtis – iš kartos į kartą
ES iš viso įregistruota apie 1200 įvairių sūrio, mėsos, vaisių ir daržovių, alaus, konditerijos bei kitų žemės ūkio ir maisto produktų pavadinimų. Tai rodo, kad gamintojams naudingas jų produktų pripažinimas.
Produkto išskirtinumas įgyjamas dėl žmonių gebėjimo gaminti jį nepakitusiu būdu, iš tradicinių žaliavų, tradicinės sudėties.
Pavyzdžiui, garantuoto tradicinio gaminio nuorodą turi itališkas mocarelos sūris (Mozzarella), ispaniškas Serano kumpis (Jamon Serrano) bei kiti produktai.
Tikro kietojo parmidžano sūrio pavadinimas yra „Parmigiano Reggiano“, ir jo etiketėje yra saugomos kilmės vietos nuorodos ženklas. Jis gali būti gaminamas tik Parmos regione iš gegužę–lapkritį primelžto karvių pieno.
Kilmės vietos nuorodą turi ir Parmos regione gaminamas produktas Parmos kumpis. Jis gaminamas tokiu pat būdu kaip ir prieš šimtą metų, griežtai laikantis nustatytų reikalavimų, pavyzdžiui, kiaulės turi būti šeriamos parmidžano sūrio išrūgomis. Būtent ši raciono dalis suteikia kumpiui ypatingą skonį.
Už durų – tuščia
Jolita Martutaitytė
ŽŪM Kokybės politikos departamento specialistė
„Kelias į ES Saugomų kilmės vietos nuorodų ir saugomų geografinių nuorodų registrą niekam nėra užkirstas. Tačiau Lietuvoje gamintojų, norinčių juo nueiti, atsiranda vos vienas kitas. Nors ir raginame maisto ar gėrimų gamintojus nesnūduriuoti, jie neskuba.
Lietuvių vartotojams įrašai ant maisto produktų ar gėrimų, skelbiantys apie saugomą geografinę ar kilmės vietos nuorodą, nėra gerai pažįstami.
Tačiau Vakarų Europoje jie labai populiarūs. Jie neša žinią, kad tai – kokybiški, originalūs produktai, kurių gamybą atidžiai stebi tam tikros institucijos. Lietuvoje tai daro Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba.
Nuorodų apsauga – tai įspėjimas, kad niekam nevalia imituoti tokių produktų gamybos, juo labiau skelbti melagingų nuorodų į kilmę bei savybes.
Svarbu ir tai, kad šių produktų gamintojai gali dalyvauti ES bei valstybės finansuojamuose projektuose šių produktų vartojimui skatinti ir jiems propaguoti gauti paramos. Visa tai produktams suteikia išskirtinę vertę.
Lietuvoje į EK nuorodų registrą be vargo galėtų pretenduoti produktai, kurių pavadinimai susiję su geografine vietove, pavyzdžiui, „Panevėžio“ filė, „Lietuviška“ dešra, „Vilniaus“ duona ar „Biržų“ alus. Yra daugybė tokių produktų, bet jų gamintojai vangoki. Tuo metu lenkai – daug ambicingesni. Jau 35 jų produktų pavadinimai su nuorodomis į kilmę yra saugomi ES.“
