Pagal tyrimus, daugiau nei pusė žmonių savo finansines žinias vertina labai gerai, tačiau tik mažesnioji dalis sako, kad netekę darbo galėtų išgyventi pusmetį.
„Taip yra, nes per daug savimi pasitikime. Galvojame, kad jei jau kas blogo atsitiks, tai tikrai ne man“, - sakė M.Bunkaitė.
Jai pritaria ir Lietuvos banko finansinių paslaugų ir rinkų priežiūros departamento direktorius Vilius Šapoka iš Lietuvos banko: „Perdėtas optimizmas finansų srityje dėl to, kas bus ateityje su mano pinigais, gajus. Nuvertiname rizikas, su kuriomis susiduriame.“
Reikia žinoti, kiek išleidi
V.Šapoka dėlioja žingsnius, kaip reikėtų pasirūpinti asmeniniais finansais.
Pirmiausia, vieną mėnesį atidžiai skaičiuokite, kur ir kiek išleidžiate. Jei pinigų visai nelieka ir negalite bent kažkiek atidėti juodai dienai, vadinasi, gyvenate ne pagal išgales. Jei greitai nepavyks rasti sprendimo, pagalvokite, kaip bent ateityje galėtumėte gauti daugiau pajamų.
M.Bunkaitė neretai susiduria su situacija, kai žmonės vengia išsiaiškinti net ir tai, kur iškeliauja jų pinigai. „Štai kad ir standartinis klausimas: kiek per mėnesį prarūkote. Į jį dažnai išgirstu: baikit, aš net bijau skaičiuoti. Vadinasi, mes ne tik bijome kažką keisti, bet ir bijome realiai įvertinti situaciją“, - komentavo pašnekovė.
Kitas žingsnis – sutaupykite tiek pinigų, kad atsitikus nelaimei ar netekus darbo galėtumėte išgyventi bent tris-šešis mėnesius.
Asmeninių finansų trenerė M.Bunkaitė sako, kad ji pati yra sutaupiusi tiek, kad ramiai galėtų gyventi metus. „Man taip reikia, kad jausčiausi saugiai ir kas rytą atsikėlus negalvočiau apie pinigus“, - savo patirtimi dalijosi M.Bunkaitė.
Svarstant, kiek reikia atidėti juodai dienai, moteris sako, jog reikia įvertinti ir pasitikėjimą savimi: vienas, netekęs darbo, tiki, kad per savaitę jam pavyks susirasti dar geresnį, kitas, savo atžvilgiu kritiškesnis, svarsto, kad susirasti normalų darbą prireiks pusmečio.
Dar vienas aspektas, į kurį reikia atkreipti dėmesį, kaupiant santaupas – kiek šeimoje pajamų šaltinių. Kuo jų mažiau, tuo rezervo reikia didesnio.
Kai jau būsite atsidėję santaupų juodai dienai, gyvybės draudimu reikėtų apdrausti šeimos maitintoją. Tai vienas iš finansinių saugiklių, apie kurį lietuviai susimąsto vis dažniau.
Ir tik tuomet ateina laikas galvoti apie ilgalaikes investicijas: pensiją, pradinį įnašą būstui ar santaupas vaiko mokslams.
Lietuviai supranta, bet nesirūpina
Lietuvos banko atstovas V.Šapoka pastebi: Lietuvoje – paradoksali situacija. Vidinės lietuvių nuostatos, kalbant apie asmeninius finansus, teisingos – daugelis sutinka, kad reikia turėti saugiklių, santaupų juodai dienai. Tačiau realybė – visai kitokia: ES esame vieni mažiausiai taupančiųjų. Esame mažai linkę apsidrausti, nors pagal mirtingumo rodiklius mes – tarp ES pirmūnų.
Kol kas į gyvybės draudimą lietuviai žiūri arba kreivomis akimis, arba neatsakingai. Nors esame tarp tų Europos Sąjungos šalių, kuriose mirtingumas – vienas didžiausių, retai pamąstome, jog galbūt vertėtų kaip finansinį saugiklį pasirinkti gyvybės draudimą. Kitu atveju gyvybę draudžiasi net ir tie, kuriems pamatuotos būtinybės tą daryti nėra.
Pašnekovas tą aiškina dar nuo tarybinių laikų išlikusiu mąstymu, kad kažkas turi mumis pasirūpinti, o ne patys prisiimame už tai atsakomybę.
Asmeninių finansų trenerės M.Bunkaitės patirtis rodo, kad gyvybės draudimą turi dažnas, tačiau retas kuris šį finansinį instrumentą įvertina kaip gelbėjimosi ratą ištikus bėdai.
„Dažnas mąsto: visi turi – ir aš turiu. Pardavėjas liepė mokėti po 100 litų, sakė, kad bus gerai, tai ir turiu“, - su lengva ironija kalbėjo M.Bunkaitė.
Tačiau gyvybę drausti visiems ir visada – neprivaloma ir nėra prasmės.
„Tai turi būti daroma protingai. Kai žmogus gyvena vienas, be šeimos, vaikų, kas jam, jau mirusiam, būtų iš gyvybės draudimo“, - kalba asmeninių finansų trenerė.
V.Šapoka pataria: jei šeimoje dirba abu tėvai ir jie gauna panašius atlyginimus, tikėtina, kad apsidrausti gyvybę prasminga abiems. Jei kurio vieno pajamos simbolinės, didelio tikslo draustis gyvybę jam nėra.
