„Graži būtų bažnyčia, bet iš kur aš ją tokią galėjau pastatyti?” – žiūrėdamas į architekto iš Kalifornijos (JAV) Rimo Muloko piešinį rankomis skėstelėjo S.Anužis.
Beveik prieš dvejus metus Endriejave aplankęs seną pažįstamą S.Anužį (šis, prieš įsikurdamas Endriejave, klebonavo Los Andželo šv.Kazimiero parapijoje), R.Mulokas sulaukė jo prašymo nubraižyti gražesnę bažnyčią nei dabartinė jo parapijoje.
Buvusiuose kultūros namuose įsikūrę Endriejavo maldos namai išties atrodė varganai, tad žinomo išeivijos architekto Jono Muloko sūnus ėmėsi darbo.
Palaimino vyskupai
„Stengiausi nupiešti taip, kad iškart būtų galima atpažinti, jog tai lietuviška bažnyčia, todėl panaudojau ne vieną tautinį motyvą”, – „Lietuvos rytui” pasakojo R.Mulokas.
Jis pasidžiaugė, kad ant popieriaus išguldytą bažnyčios atnaujinimo viziją palankiai įvertino Telšių vyskupas Jonas Boruta, dar keli vyskupai, kuriems jis piešinius asmeniškai nuvežė.
Žodžiu, gavęs aukščiausių dvasininkų patvirtinimą, kad jo darbas puikus, architektas ramus išvyko į Kaliforniją. Ir Endriejave nesirodė kone dvejus metus.
„R.Mulokas išvažiavo, o mes likome su tais jo piešiniais, bet be litų”, – toliau pasakojo klebonas S.Anužis.
Liko su piešiniu, bet be pinigų
Kartu su parapijiečiais jis ėmėsi žvalgytis lėšų.
Ieškoti jų ES fonduose klebonui pasiūlė Kretingos pranciškonai. Endriejaviškiams pavyko.
Projektui „Endriejavo bažnyčios ir jos prieigų tvarkymas” įgyvendinti per veiklos grupę „Pajūrio kraštas” skirta 300 tūkst. litų.
Kai ėmė ieškoti, kas pagal turimus piešinius gali parengti bažnyčios atnaujinimo projektą, suprato, kad tokioms užmačioms įgyvendinti gautų pinigų neužteks.
Ar apie tai pranešė R.Mulokui? Gal sėkmingai nekilnojamojo turto nuoma užsiimantis verslininkas būtų sutikęs paremti ne tik idėjomis, bet ir finansiškai?
S.Anužis jam neskambino: „Jis taip pat nepasidomėjo, kaip mums sekasi.”
Beje, prieš išvykdamas R.Mulokas dėl bažnyčios projekto parengimo klebonui siūlė kreiptis į „Vilniaus archprojekto” architektus – mat būtent jie padėjo išguldyti ant popieriaus jo vizijas.
„Tačiau S.Anužis, matyt, išsigando, kad vilniečių paslaugos gali būti labai brangios, o ir važinėti toli, – svarstė R.Mulokas. – Jis norėjo pigiau ir arčiau, todėl architektų ieškojo Kaune.”
Kaunietė architektė Irena Slavinskaitė-Prapuolenienė noriai ėmėsi šio darbo. Kadaise konsultavusi Tytuvėnų, Vaiguvos, Stulgių bažnyčių atnaujinimo vykdytojus, moteris buvo tikra, kad galės padėti ir S.Anužiui.
Visus džiugina nauji vartai
„Dėl kai kurių architektūrinių detalių sudėtingumo brėžiniuose šiek tiek pakeitėme kolegos R.Muloko nupieštą bažnyčios vaizdą. O ir pinigų jo įsivaizduojamam atnaujinimui būtų prireikę du, o gal ir tris kartus daugiau, nei buvo skirta”, – skaičiavo I.Slavinskaitė-Prapuolenienė.
Pagal jos parengtus brėžinius prieš metus pradėti bažnyčios atnaujinimo darbai bus baigti kitą mėnesį. Jau pastatyta 15 metrų aukščio plieninė varpinė, į ją įkeltas kone dvi tonas sveriantis senasis, dar 1862 metais už parapijiečių aukas nulietas varpas.
Pačią varpinę architektė papuošė trimis skydais su Vyčio kryžiumi, o virš jos iškilo gelsvos spalvos kryžius, pagamintas iš plieno. „Cinkuotas, gruntuotas ir nudažytas laivų dažais”, – pridūrė I.Slavinskaitė-Prapuolenienė.
Kaunietė ypač džiaugėsi meistro iš Tytuvėnų Rimo Mozerio sumūrytais puspenkto metro aukščio arkiniais vartais, kurių formą ji atkūrė pagal Endriejavo herbe pavaizduotus vartus.
„Bet svarbiausią sakralinį vaizdą bažnyčiai suteikė portikas”, – neabejoja architektė.
JAV lietuvį kolegė nuvylė
Jau suprojektuotas ir atkurtas 1941-aisiais sudegusios Endriejavo bažnyčios bokštas, tačiau jam pagaminti nebeliko lėšų.
Pinigų trūksta ir prieigų trinkelėms, bažnyčios fasadui baigti, nebaigta mūryti tvora.
„Būtų gerai šventorių aptverti, mat girtuokliai ten mėgsta užsukti”, – sakė I.Slavinskaitė-Prapuolenienė. Architektė mano, kad visiems darbams pabaigti užtektų 100 tūkst. litų. Kur jų gauti?
Gal galėtų paremti R.Mulokas? Juk prieš mėnesį viešėjo Lietuvoje, buvo nuvykęs į Endriejavą, susipažino su I.Slavinskaite-Prapuoleniene.
Pasitarusi su S.Anužiu, ji taip ir padarė – parašė laišką kolegai į Kaliforniją: „Kreipiamės į jus paramos, apie kurią kalbėjote Endriejave. Jūsų finansavimą realizuotume pagal jūsų duotus nurodymus.”
„Lietuvos rytui” pasiteiravus, ar ketina paremti nebaigtus šio miestelio bažnyčios atnaujinimo darbus ir galbūt taip nors kiek priartėti prie pirminio sumanymo įgyvendinimo, R.Mulokas žodžių nesirinko: „Kad ir kiek cukraus piltum į actą, vynu jis netaps.” Štai taip jis palygino I.Slavinskaitės-Prapuolenienės ir savo darbus.
Amerikos lietuvis neslėpė, kad tai, ką išvydo miestelyje, jį labai nuvylė.
Bažnyčios statomos pagal kunigų norus
Gintautas Blažiūnas
Lietuvos architektų sąjungos pirmininkas
„Architektūrai vis dar neskiriame pakankamai dėmesio. Kai tik gauname progą, tuoj pristatome sienų, stogų ir daugiau nieko.
Išskirtinį dėmesį privalome kreipti į visuomenei svarbius – reikšmingą socialinę funkciją turinčius, didelės apimties ar matomose miesto vietose iškilsiančius – statinius.
Jų architektūrinė kokybė, patogumas, estetiškumas nebėra vieno žmogaus asmeninio skonio reikalas, nes tą pastatą matys, juo naudosis daug žmonių.
Kad visuomenės interesui būtų atstovaujama kuo objektyviau, rekomenduojame organizuoti architektūrinius konkursus, per kuriuos geriausią projektą atrenka ekspertai, reikiamą išsilavinimą ir patirties turintys architektūros specialistai.
Tačiau, kalbant apie bažnyčias, pagrindinis užsakovas – parapijos dvasinis vadovas.
Deja, šiuo metu jokie teisės aktai neįpareigoja jo skelbti architektų konkurso. Tad jis turi visas galias nuspręsti, kas jam labiausiai tinka ir patinka.
Bažnyčias projektuojantiems architektams ypač reikėtų pasistengti, jausti atsakomybę. Juk tai dvasinis rūmas, į kurį einame pasisemti gėrio ir grožio, todėl negalime jo daryti bet kokio.
I.Slavinskaitės-Prapuolenienės suprojektuotą Endriejavo bažnyčios atnaujinimą mačiau tik nuotraukose, bet jei ji būtų mano studentė, šio darbo nevertinčiau aukštu balu.
R.Muloko variantas man labiau patiko.”
