Už Tulpinių dvaro apsaugą – špyga Panevėžio rajono savivaldybei

„Paradoksali situacija. Mes ieškome kaltų, kai tikrinant vieną įstaigą suradome 64 litų trūkumą. O ką mums daryti dėl į rajono biudžetą negrįžtančių beveik 100 tūkstančių litų?“ – stebisi Panevėžio rajono meras Povilas Žagunis.

Pasak P.Žagunio, prievolė saugoti vadinamąjį Tulpinių dvarą savivaldybei buvo užkrauta 2002 metų balandį. Tuomet iš Panevėžio apygardos prokuratūros rajono savivaldybė gavo nurodymą saugoti gyvenamąjį namą ir žemės sklypą šalia Ėriškių kaimo. Tirdami Tulpinių gaujos nusikaltimus, pareigūnai nustatė, kad vadinamasis Tulpinių dvaras yra įgytas už nusikalstamu būdu gautas lėšas.

Šis nekilnojamas turtas buvo areštuotas, tačiau jo oficialus savininkas – 64 metų panevėžietis Stanislovas Raišelis – atsisakė jį saugoti. Vyriškis motyvavo tuo, kad nėra tikrasis šios vilos savininkas, ji jam nepriklauso.

„Todėl areštuotinas turtas iš S.Raišelio yra paimamas ir perduodamas Panevėžio rajono savivaldybei, išaiškinant atsakomybę už perduoto turto išeikvojimą, perleidimą ar paslėpimą“, – rašoma prokuratūros atsiųstame nutarime.

Šį prokurorų nurodymą Panevėžio rajono savivaldybė vykdė beveik dešimtmetį – iki 2010 metų. Per tą laiką Tulpinių dvaro apsaugai iš savivaldybės biudžeto buvo išleista 98 tūkst. litų – mokėta alga sargui, bandyta išsaugoti nuolat niokojamą turtą. Pavyzdžiui, perkamos spynos, remontuojami vartai, kuriuos gadino vandalai ir vagys.

Tačiau nuo nekviestų svečių apsilankymo atokioje vietoje esančios sodybos apsaugoti nepavyko. Kol ten viešpatavo Tulpiniai nekišę nosies, čia būriais ėmė traukti smalsuoliai, vagys ir vandalai.

Iš Tulpinių vilos buvo pavogtas visas nors šiokią tokią vertę turintis turtas – nuo kalvio darbo žibintų iki lempų jungiklių ir elektros lizdų. O ko pavogti nepavyko, buvo laužoma, gadinama. Namą ne vieną kartą buvo bandyta ir padegti.

Savivaldybės atstovai nuolat apie šias vagystes pranešdavo policijai, tačiau kaltininkų rasti nepavyko.

2010 metais, kai šios sodybos saugojimo išlaidos beveik pasiekė 100 tūkst. litų, Panevėžio rajono savivaldybė liovėsi ją saugoti ir susirūpino, kas už tai sumokės.

Į vieną Panevėžio rajono vadovų užklausimą Finansų ministerija 2010 metų kovo mėnesį atsiuntė raštą, kuriame užtikrinama, kad kai tik šis valstybės žinion perėjęs nekilnojamasis turtas bus parduotas, Valstybinė mokesčių inspekcija kompensuos savivaldybei saugojimo išlaidas.

Tulpinių vilą valstybinei mokesčių inspekcijai pavyko parduoti tik šeštojo aukcione metu, šių metų balandžio 24 dieną. Keliems aukcionams neįvykus, nes neatsirado dalyvių, sodybos kaina buvo vis mažinama. Naujasis savininkas legendomis apipintą sodybą įsigijo už 55 tūkst. 752 litus. Pirmajame aukcione Tulpinių dvaro pradinė kaina buvo 93,7 tūkst. litų

Tą pačią dieną Panevėžio rajono savivaldybė kreipėsi į Valstybinę mokesčių inspekciją, prašydama atlyginti šios sodybos saugojimo išlaidas. Tačiau gavo atsakymą, kad to padaryti Mokesčių inspekcija negali.

Kas ir kada sumokės už Tulpinių dvaro saugojimą vėl užklausę Finansų ministeriją, šią savaitę Panevėžio rajono vadovai sulaukė finansų viceministro Edmundo Žilevičiaus pasirašyto atsakymo. Jame teigiama, kad Finansų ministerija nedisponuoja tokiomis lėšomis, kurios leistų kompensuoti savivaldybės patirtas išlaidas saugant jai patikėtą turtą..

Pasak Panevėžio rajono mero P.Žagunio, dabar savivaldybė ruošia raštą teisingumo ministrui, kad jis išaiškintų, kaip ir kas turi užmokėti už turto, kurį saugoti įpareigojo prokurorai, apsaugą.

„Jei ir jis pasakys, kad nesibelstume, neieškotume, tai kitą kartą žinosim, kad reikia nevykdyti kitų institucijų nurodymų“, – sakė Panevėžio rajono vadovas.

Kol savivaldybė neranda norinčių atlyginti išlaidas už Tulpinių dvaro saugojimą, jo naujieji savininkai po truputį bando šią sodybą prikelti naujam gyvenimui.

Pavasarį vykusiame aukcione vilą su aptvertu aukšta tvora beveik 1,5 ha žemės sklypu įsigijo 63 metų ėriškietis Romaldas Sirevičius.

Vietos mokykloje ūkvedžiu dirbantis vyriškis neslėpė iš pradžių net negalvojęs pirkti šios sodybos. Tačiau kai vis neatsirandant pirkėjų, jos pradinė kaina buvo sumažinta iki 55 tūkst., susigundė. Kartu su žmona ir trimis suaugusiais vaikais vyriškis tikisi pradžioje suremontuoti namą ir jame įkurti šeimos poilsiavietę, tačiau neatmeta galimybės, kad vėliau čia įkurs kaimo turizmo sodybą. Pasak R.Sirevičiaus, šiuo pirkiniu jis susidomėjo tik dėl vaizdingos vietos, nemažo žemės sklypo, nes iš pačios vilos beveik nieko nelikę.

„Nėra nei vieno sveiko lango, nei vienų sveikų durų. Kas nepavogta, tas sudaužyta, sulaužyta. Galima sakyti, kad tik pamatai, sienos ir kaminas sveiki likę“, – sakė ėriškietis.

Jis stebėjosi, kam ir kodėl užkliuvo net pirties sienas ar baseino lubas dengusios dailylentės – jos nudraskytos ir paliktos. „Gal tikėjosi ankstesnių savininkų pinigų ar brangenybių rasti?“ – spėlioja R.Sirevičius.

Vyriškis pasakojo čia lankęsis dar tais laikais, kai čia buvo Ėriškių kolūkio pirtis, vadinamasis medžiotojų namelis. Dar ir pats čia yra dirbęs, kieme medžius sodinęs, gandralizdį į medį prie pat vandens kėlęs. Todėl po to, kai pareigūnams sutriuškinus Tulpinių gaują šią sodybą imta niokoti, jam net širdį skaudėjo.

Nebijo nei gyvų, nei mirusių

Paklaustas, ar nebijo sulaukti buvusių sodybos šeimininkų, Tulpinių keršto, ėriškietis atsakė neigiamai. „Aš nieko blogo nedariau, jos nepavogiau, bet teisėtai įsigijau – juk jei būtų norėję nusipirkti, galėjo tai seniai padaryti“, – sakė R.Sirevičius.

Nesibaimina jis ir neigiamų pasakojimų apie šią vietą. „Nors bandoma pavaizduoti, kad čia buvo tarsi mirties stovykla, iš tiesų ankstesni šeimininkai čia tik poilsiaudavo. Specialiai klausiau pareigūnų, skaičiau knygą apie Tulpinius – ten niekur neminima, kad čia kas nors buvo nužudytas. Tikrai jau būtų pareigūnai radę, jei kieno kaulai čia būtų užkasti“, – įsitikinęs R.Sirevičius.

Vietos gyventojams buvo labai smalsu, kas tapo naujuoju šios sodybos šeimininku. „Vienas manęs paklausė, gal žinau kas nupirko. Kai pasakiau, kad aš, iš pradžių nepatikėjo, o po to sakė, kad ir pačiam būtų buvę neblogai ją nusipirkti“, – pasakojo R.Sirevičius.

Kartu su šeima jis jau pradėjo tvarkyti sodybos aplinką – supjovė ir į malkas suskaldė kelias dešimtis sodybos teritorijoje vėtrų išvartytų medžių, iš po storo lapų sluoksnio atkasė kieme išlietą asfaltą ir takelius po parką, pasirūpino, kad vėl iki sodybos būtų nutiesta elektros linija – vagys buvo net elektros laidus nuo stulpų nukarpę, uždažė ant tvoros ir namo praėjusią žiemą užrašytus žodžius „Aš tave stebiu“, „Mirtis“, iškirto net kiaurai asfaltą išaugusius rankos storumo medžius.

„Visai šeimai parduota ši vasara buvo“, – lrytas.lt sakė R.Sirevičius. Draugiškai su vaikais ir anūkais čia plušėjęs.

Vyriškis pasakojo, kad iki šiol sodyba domina smalsuolius, kurie be skrupulų lenda į aukšta tvora aptvertą teritoriją. Pavyzdžiui, vasarą atvažiavę padirbėti, jie aptiko kelias prie vandens besideginančias merginas.

Sovietmečiu pastatyta Ėriškių kolūkio poilsiavietė beveik dešimtmetį buvo savotiška Panevėžio Tulpinių nusikalstamos grupuotės tvirtove.

1993 metais šią sodybą nupirko panevėžietis Stanislovas Raišelis. Jo sūnus Sigitas Raišelis minimas tarp senosios Tulpinių nusikalstamos grupuotės lyderių, tiesa, vėliau kartu su jais į teisiamųjų suolą nesėdęs. Po 2000 metų, kai Tulpinių autoritetai atsidūrė už grotų, vyresnysis S.Raišelis atsisakė bet kokių pretenzijų į šią sodybą, pareiškęs, kad ji tiesiog buvo nupirkta jo vardu.

Vos ją įsigiję, Tulpiniai nuošalioje, tačiau vaizdingoje vietoje, šalia gero kelio stovinčią sodybą suskubo apjuosti aklina maždaug 2 metrų aukščio gelžbetoninių plokščių tvora, sodybos teritorijoje nuolat budėdavo ginkluoti sargybiniai su šunimis, agresyviai vaikydavę smalsuolius ar arčiau priplaukusius žvejus.

Pagal tų laikų madą, negailint pinigų buvo suremontuotas gyvenamasis namas, ant tvenkinio kranto išdygo pirtis, prie vartų – dviaukštis sargų namelis.

Privežus daugybę sunkvežimių smėlio, buvo įrengtas paplūdimys, kur pramogaudavo gaujos autoritetų žmonos ir sugyventinės su vaikais.

Apie tai, kad čia – Tulpinių dvaras, puikiai žinojo ne tik vietos gyventojai, tačiau ir tuomečiai Panevėžio teisėsaugos pareigūnai.

Bet tik po to, kai 2000 metų liepos 6 dieną, pakeliui iš Vilniaus į namus paslaptingai dingo Mažeikių turtuolis Gediminas Kiesus su sūnumi ir vairuotoju, o šiam nusikaltimui išaiškinti mestos didžiulės teisėtvarkos pajėgos, pareigūnai rimtai nusitaikė į Tulpinius ir jų dvarą.

2000 metų liepos 21 dieną Vilniaus policijos Organizuotų nusikaltimų tyrimo tarnybos ir „Aro“ greitojo reagavimo rinktinės pareigūnai šturmavo Tulpinių vilą Ėriškiuose. Pasitelkę ugniagesių sunkiasvorę techniką, kuria taranavo ir išvertė metalinius sodybos vartus, jie įsiveržė į sodybą.

Tą pačią dieną Nidoje, savo bute poilsio namuose „Rūta“, buvo sulaikytas vienas Tulpinių lyderių Algimantas Vertelka, pravarde Pinčia (gim. 1961 m.). Pareigūnai skubėjo jį sulaikyti, nes buvo gavę duomenų, kad A.Vertelka ketina jachta išplaukti į Švediją.

Pareigūnai tikėjosi, kad Kiesai ir jų vairuotojas Alfonsas Galminas gali būti gyvi ir laikomi šioje viloje. Tačiau Tulpinių dvare nei pagrobtųjų, nei jokių jų buvimo pėdsakų neaptikta. Tik 2001 metų lapkritį nužudytų mažeikiškių kūnai be galvų buvo rasti užkasti miškelyje už kelių kilometrų nuo Tulpinių dvaro.

Kai kuriomis savo aukomis Tulpiniai atsikratė prie pat šios sodybos – jų kūnus sugrūdo į statines ir sumetė į šalia vilos tyvuliuojantį Dubulių tvenkinį. Kai pareigūnai ėmė narplioti šios gaujos nusikaltimus ir prabilo kai kurie egzekucijų dalyviai, 2002 metų pradžioje iš šio tvenkinio buvo ištraukta metalinė statinė su buvusio Tulpinių lyderio Sauliaus Janonio palaikais, tų pačių metų gegužę – į statinę įgrūstas panevėžiečio Vaido Kavaliausko kūnas.

Kai po ilgai trukusio ikiteisminio tyrimo Tulpiniai A.Vertelka, Audrius Andrušaitis (gim. 1968 m.), Virginijus Baltušis (gim. 1966 m.) ir Darius Blinkevičius (gim. 1967 m.) atsidūrė teisiamųjų suole, jiems buvo pareikšti kaltinimai dėl 24 žmonių nužudymo ir kitų sunkių nusikaltimų. Iš viso Tulpinių grupuotės 1993-2000 m. įvykdytiems nusikaltimams aprašyti buvo skirti 62 šios baudžiamosios bylos tomai.

Teisiamieji buvo pripažinti kaltais dėl žiaurių nusikaltimų ir nuteisti. D.Blinkevičiui buvo skirta 8 metų laisvės atėmimo bausmė, kitiems – nelaisvė iki gyvos galvos. Šiemet šių bausmių pagrįstumu nesuabejojo ir nuteistųjų skundus išnagrinėjęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas.