Buvo sėkmių (pavyzdžiui, draudimas rūkyti, prekybos ginklais ribojimas, atnaujintos statybos pakrantėje, įstatymo, leidžiančio balotiruotis trečiajai kadencijai priėmimas), buvo ir šūvių pro šalį (paraiška rengti olimpiadą, draudimas prekiauti gazuotu vandeniu).
Tačiau 71-erių M.Bloombergo vadovavimas parodė, ką gali itin turtingas žmogus, neturintis jokių interesų.
Su iš valdžios besitraukiančiu meru kalbėjosi žurnalas forbes.ru.
- Svarbiausias klausimas – o kas toliau?
- Sausio 1-ąją, jei tik būsiu pakviestas, ruošiuosi dalyvauti savo įpėdinio inauguracijoje. O sausio 2-ąją su drauge Diana Taylor išvyksime į pirmąsias per 12 metų atostogas į Havajus ir Naująją Zelandiją. Drauge su Julianu Robertsonu (turtuolis investuotojas. – Red.) žaisime golfą. Tuomet važiuosiu į Kiniją, kur pasakysiu kalbą kaip įmonės atstovas. Štai tokie mano ilgalaikiai planai.
- Ir tai – viskas?
- Ir toliau domėsiuosi istorijomis, kurios mane jaudina. Nesiruošiu tiesiog imti ir išmesti pinigų. Noriu gilintis į ginklų, imigracijos, inovacijų, valstybės valdymo ir tautos sveikatos problemas. Neabejoju, kad ir toliau dirbsiu su 63 miestais, kurie įsitraukė į grupę, kuri kovoja su klimato kaita.
Tačiau nesiruošiu tapti profesionaliu investuotoju. Tai – ne man. Nenoriu dėstytojauti. Nenoriu būti konsultantas. Negrįšiu į korporaciją „Bloomberg L.P.“ ir nenoriu kurti naujo verslo.
Mano gyvenimas visuomet buvo sutvarkytas taip, kad darbo režimu sukdavausi 24 valandas per parą, septynias dienas per savaitę. Daugelis mano pašnekovų vienu balsu sakė: yra daugybė užsiėmimų, kurie patys prašosi dėmesio, nieko nereikia vaikytis.
Ir, taip, tiesa, noriu padirbėti su savo ispanų kalba. Tvirtai nusprendžiau, kad noriu ja kalbėti ne prasčiau nei tas, kuriam ši kalba – gimtoji.
- Ar sieksite išlaikyti savo įtaką?
- Mano įtaka iš dalies susijusi su tuo, kad aš – Niujorko meras. Iš kitos pusės, turėsiu laiko užsiimti tuo, kam anksčiau jo stigo. Galėsiu daugiau dėmesio skirti grupei „Merai prieš neteisėtus ginklus“.
- Neseniai kalbėjote apie augantį miestų ir jų administracijos reikšmę. Gal tiksliau nusakytumėte, ką turėjote omenyje?
- Prieš 30 metų pirmoje vietoje buvo priemiesčiai, kurie plėtėsi turėdami federalinės valdžios palaikymą. Šiandien visa tai, kas svarbiausia, vyksta miestuose. Miestai teikia paslaugas. Merai atlieka didžiulį darbą.
- Pakalbėkime apie labdarą. Jūs viešai esate paskelbęs, kad ruošiatės įkurti savo fondą.
- Visa, kas yra mano, priklauso fondui „Bloomberg Philanthropies“. Mano vaikams nieko nereikia. Mano kompanija galiausiai pereis fondui ar bus jo parduota.
- Ar galima vien labdara pakeisti pasaulį?
- Susitelkėme į kovą su rūkymu, ir šiandien žymi pasaulio dalis nuo jo nebepriklauso. Kovojame su maliarija, išvedame uodus, kurie nebenešios parazitų. Aukoju pinigus programoms, kovojančioms su ginklų nešiojimu, ir švietimo plėtrai. Tačiau pasaulio problemos – didžiulės, todėl joms reikia didžiulių lėšų.
Kasmet Niujorkas valstybinėms mokykloms išleidžia 22 mlrd. JAV dolerių. Dėl tokių apimčių privačios lėšos negali jų pakeisti. Tačiau jos leidžia daryti tai, ko neįmanoma nuveikti valstybinėmis lėšomis, pavyzdžiui, finansuoti pilotinius projektus.
Naudojant valstybines lėšas būtina iš anksto pranešti apie tikėtiną rezultatą, o jei jo pasiekti nepavyksta, žiniasklaida netrunka paskelbti apie žlugimą.
Tačiau moksle vertingas gali būti ir tas rezultatas, kai paaiškėja, kad tyrimai niekur neveda. Todėl būtina išmėginti pačius įvairiausius variantus. Štai čia ir prireikia privačių lėšų.
- Kodėl vėl negrįšite į korporacijos „Bloomberg L.P.“ vadovus?
- Prie vadovo vairo stovėjau 20 metų. Šioms pareigoms reikia atsidavimo visą parą. O aš tam nepasirengęs. Kompanijai vadovauja puikūs žmonės.
- Pasigirsta kalbų, kad ruošiatės pirkti vieną laikraščių. Ar tai tiesa?
- Kai susitikau su „Financial Times“ leidėju, pajuokavau, kad šį laikraštį perku kasdien. Mano nuomone, yra trys didieji laikraščiai: „Financial Times“, „Wall Street Journal“ ir „New York Times“. Problema ta, kad nei vieno iš jų nesiūloma pirkti, o aš – ne laikraštininkas.
- Ir juos visus skaitote?
- Taip, aš vienas tų, kurie kaip ir anksčiau skaito spausdintus laikraščius. Žinau, kad galiu juos rasti internete, tačiau tai – ne tas pats. Buvau taip pradėjęs skaityti „Business Week“, „Economist“ ir „Smithsonian“, tačiau netrukus pastebėjau, kad nuo šviežio numerio atsilieku keturiomis penkiomis dienomis. Tuomet grįžau prie popierinės versijos.
- Kaip manote, kas liks po jūsų, kai visi žodžiai bus pasakyti ir visi darbai baigti?
- Norisi pasaulį mūsų vaikams padaryti geresnį. Vertinant iš egoistinio požiūrio, norisi, kad žmonės galvotų, jog daug nuveikei.
