O netoliese, iki II-ojo pasaulinio karo, gyveno karmelitės vienuolės. Jas ištrėmė į Sibirą. Nė viena nebegrįžo. Daugiausiai čia gyveno smulkūs verslininkai, žydai, lenkai, rusai, baltarusiai”, - trumpai savo trijų kartų šeimos kaimynus peržvelgė architektė Jolanta Digrienė, Paplaujos bendruomenės seniūnė ir senbuvė.
Žvelgiant nuo apžvalgos aikštelės Subačiaus gatvėje į Vilniaus senamiesčio panoramą, apačioje matyti iš gausių krūmų ir žolynų kyšantys netvarkyti statiniai ir buvusios gamyklos griuvėsiai.
„Bene kiekvienas miesto svečias čia užeina. Užsieniečiams paprastai sakau: - „Nežiūrėkit kol kas žemyn. Kažkada čia buvo labai gražu, tikras rojus žemėje, tačiau dabar dar nesutvarkyta”, - pasakojo daug metų Vilnių vietos ir užsienio turistams pristatanti gidė Birutė Luškevičienė.
Jos teigimu, būtų labai įdomu atvesti čia turistus jau vien dėl to, kad iš palyginti žemai, upės slėnyje esančios Aukštaičių g., atsiveria neįprasta miesto panorama. „Mes įpratę apžvelgti bažnyčių bokštus iš viršaus, o čia atvirkščiai - jie matyti iš apačios, atrodo dar didingesni”, - pastebėjo gidė.
Tačiau šią, prie pat senamiesčio esančią vietą ji aplenkia, nes apleista ji grimzta į užmarštį, kartu su savo įdomia istorija ir savita dvasia.
Tautų ir sluoksnių įvairovė
Istorinis Paupio priemiestis buvo išsidėstęs tarp Subačiaus vartų, Subačiaus kelio, Vilnelės upės ir Tiškevičių, arba Vaivados malūno, stovėjusio prie dabartinio tilto iš Aukštaičių g. į Užupį. Šalia buvo Užupio ir Tymo priemiestis.
Ši vietovė nuolat buvo skalaujama vandens ir priklausomai nuo to, kas valdė Vilnių, buvo vadinama Paplavi, Paplauja ar Paupiu. Vanduo ir ledas ardė kultūrinius sluoksnius, nuplaudamas visa, kas pasitaikydavo pakeliui.
Iš buitinių liekanų ir kadaise stovėjusių namų kontūrų galima spėti, kad XVIII-XIX a. daugumą gyventojų sudarė aplinkinių fabrikų darbininkai, ir turtingi fabrikantai, nes archeologai aptiko ir puošnių, pasiturinčių žmonių namus puošusių krosnių koklių.
Carinės Rusijos didmiesčiuose žydai buvo nepageidaujami, todėl XV - XVI a. jie kėlėsi į imperijos pakraščius. Vilnius buvo vienas jų. 1911 m. Vilniaus gyventojų surašymo duomenimis lietuvių tebuvo tik 1 proc.
Žydams buvo uždrausta verstis žemdirbyste, todėl miestuose ir miesteliuose jie prekiavo, ėmėsi amatų, verslo. Paupys jiems visais atžvilgiais buvo patraukli vieta. Žydai buvo pagrindiniai prekeiviai čia veikusiame, visame mieste garsiame Žuvų turguje. Aukštaičių g. dalyje, kur dabar statomi turistų autobusai, veikė didžiulis arklių turgus.
Pasak istorikės Aušrelės Racevičienės, XIX - XX a. Paupys dėl reljefo, upės, kanalų ir greta esančių Misionierių vienuolyno sodų buvo vienas gražiausių Vilniaus priemiesčių. Iš kitų išsiskyrė gražia gamta ir įdomia urbanistika. Misionierių vienuolynui priklausiusiose soduose augo daržovės, vaismedžiai, tvenkiniuose – žuvys.
Tvenkiniai ne tik vizualiai, bet ir fiziškai susijungė su Vilnios vandenų sistema ir jos slėniu, sudarydami išskirtinį, idilišką kraštovaizdį. Tai buvo žavus tapybiškas rajonas, kurį mėgo savo piešiniuose ir litografijose vaizduoti to meto menininkai.
Vilniaus miesto dalimi Paplauja tapo apie XVIII a. Tai buvo mišri vietovė - miestiečių poilsio vieta su vilomis ir parkais, bei vienas pirmųjų pramoninių rajonų.
Bruožus formavo vanduo
Srauni Vilnios upė nulėmė ir vietovės užstatymą, ir žmonių gyvenimo būdą. Vandeninga ir vingiuota upės vaga buvo užtvenkta. Taip sukurta ištisa kanalų, užtvankų, tiltų, salų ir salelių sistema, egzistavusi ir kitusi nuo XV iki XIX a.
Užtvankomis jos vanduo buvo nukreipiamas į kanalus, ant kurių krantų stovėję vandens malūnai suko įvairiausių fabrikėlių smagračius ir girnas - parako, popieriaus, kailių, metalo apdirbimo, grūdų.
Iki pat garo mašinos atsiradimo vandens srovė buvo išnaudojama kaip pagrindinis energijos šaltinis. Iki mūsų dienų Paupyje yra išlikęs ir yra saugomas buvusio spynų fabriko pastatas, veikęs nuo XIX a. Pabaigos.
Teritoriją tyrinėjęs archeologas Linas Girlevičius pasakojo, kad Vilnios vandenys upės vagoje ir gausiuose kanaluose iki pat Katedros aikštės ir Valdovų rūmų suko 14 vandens malūnų.
Jie stovėjo ir ten, kur mums sunku įsivaizduoti – dabartinės aikštės šalia Paupio g. tilto į Užupį vietoje, prie Bernardinų bažnyčios, dabartinių Šiltadaržio ir Barboros Radvilaitės gatvių sankirtoje.
Tikrosios Vilnios senvagės vietą sunku atsekti. Upės vaga daug kartų buvo kreipiama, o dabartinė susiformavo maždaug prieš 200 m. Tikėtina, kad autentiška senvagė buvo užpilta, kaip ir daugelis kanalų.
Dabartinės Aukštaičių g. vietoje XVIII a. buvo iškastas Kopanicos (Perkasos) kanalas, o šalia jo nutiesta gatvė. Archeologams pavyko atrasti medinius jo krantų įtvirtinimus. Užpiltas jis buvo XX a. pradžioje, yra išlikęs užpylimo projektas.
„Aukštaičių g. pavadinimas, mano supratimu, čia visai netinka. Būtų daug teisingiau ją vadinti autentišku Kanalo ar Perkasos vardu”, - mano L.Girlevičius.
Garsių fabrikantų ir pirklių namai
Dabar jau buvusi „Skaiteks“ gamykla tarybiniais metais pasiglemžė garsaus Lipskio alaus bravoro, statyto 1870 m. korpusus.
Kai kurie pastato fragmentai yra išlikę iki šiol - į Paupio gatvę atsisukęs pastatas su didžiuliu arkiniu langu. Lipskis, kaip ir dauguma jo kaimynų, buvo žydas, fabrikantas, daugelio namų Vilniuje savininkas, turtingas ir šviesus žmogus.
Greta alaus daryklos fabrikantai Lipskiai įkūrė sodą, vadinama Šveicarišku, pastatė medinį restoranėlį, vasaros teatro ir kėglinės paviljonus, fontaną, įvedė elektros apšvietimą. XX a. pradžioje sode veikė bufetas ir nedidelė valgykla, mažas teatras su koncertų sale, į kurią šeimininkas kviesdavosi muzikantus net iš Italijos.
Lipskio bravoras buvo vienas didžiausių Vilniaus gubernijoje, per metus pagamindavo milijoną kibirų (kibiras - 12.99 litro) alaus, kuris liejosi ne tik triukšmingose miesto aludėse, bet siekė ir Odesos, Reimso, kitų Prancūzijos miestų alaus mėgėjų gomurius.
Kitas turtuolis, kurio pėdsakai išlikę iki mūsų dienų - 1865 m. iš Prūsijos atvykęs Samuilas Holšteinas, vėliau tapęs antrosios gildijos pirkliu, išvystęs odos perdirbimo veiklą ir davęs pradžią dabartinei „Vilniaus kailių” bendrovei.
Jo prekybos ryšiai driekėsi iki Nižnij Novgorodo, Leipcigo. Fabrike dirbo voverių, karakulio, šeškų, ūdrų, veršių, kumeliukų odas bei kailius.
Holšteino šeimai priklausė 2 ha žemės, 2 dviejų aukštų gyvenamieji namai, vienas iš jų buvo S.Holšteino, kitas jo sūnaus, Pavelo Holšteino, 14 gamyklinių statinių. Holšteino šeimos valdose, be gyvenamųjų namų ir gamyklinių pastatų, buvo šiltnamiai, oranžerija, sodai bei daržai.
Istorijos susitikimai
Paupyje, laiko ir istorijos tėkmėje galime atrasti ir visai netikėtų likimų susitikimų. XIX a. pabaigoje, vienerius metus savo senelės Januševskos name gyveno rusų revoliucijos veikėjas Feliksas Dzeržinskis, mokėsi Pirmosios berniukų gimnazijos 8 klasėje.
Kitapus Paupio gatvės, nedideliame mediniame namelyje, glaudėsi vienuolės seserys karmelitės, nes po 1863 m. sukilimo Caro valdžia Vilniuje uždarė katalikų vienuolynus. Būtent šiame name 1944 m. šv. Faustinos dvasios tėvas, kunigas palaimintasis Mykolas Sapočka priėmė pirmųjų 6 naujos vienuolijos - Gailestingojo Jėzaus - seserų įžadus.
Įsteigti šią vienuoliją pašaukimą jautė šv. Faustina. Ji mirė nesulaukusi to momento, tačiau savo dienoraštyje užrašė mačiusi apeigų viziją, tarsi būtų pati jose dalyvavusi. O seserys karmelitės vėliau buvo ištremtos į Sibirą ir nė viena iš ten nesugrįžo.
Iškelti gamyklas planuota seniai
Dar XIX a. viduryje tuometinė miesto valdžia nutarė apriboti fabrikų veiklą šioje miesto dalyje ir dalį fabrikų iškėlė į kitą priemiestį - šalia dabartinės Lukiškių aikštes.
Net S.Holšteino odų gamyklą vienu metu buvo nutarta uždaryti, o įrangą sunaikinti. Bet paliko, nes buvo įvertinta, kad gamyklos šeimininkas suteikia darbo apie 200 žmonių, o jo veikla pripažįstama naudinga Vilniaus miestui.
Tarpukaryje, rengiant miesto planus, buvo numatyta iš Paupio pilnai iškeldinti pramonę, gamyklų pastatus paversti gyvenamaisiais namais. Ir tas buvo pradėta daryti. Tačiau sovietiniu laikotarpiu atsitiko priešingai - ji buvo paversta sovietiniu pramonės rajonu...
Paupys vėl atgimsta
Prireikė beveik 100 m., kad giliai šaknis įleidusi ir net sunykusi pramonė vėl pradėtų trauktis iš Paupio. Artimiausiu metu čia planuojama pradėti naujo miesto rajono – Paupio – statybą.
Jis yra kadaise buvusio priemiesčio dalis. Pirmiausiai bus valoma „Skaiteks” gamyklos teritorija, dėl užterštumo griaunami pramoniniai pastatai ir statomi nauji, kuriuose bus atkuriami autentiški buvusio Lipskio bravoro korpusų fasadų elementai, statoma šiuolaikinė infrastruktūra: tiesiami nauji inžineriniai tinklai ir gatvės, tvarkoma Vilnios pakrantė su dviračių ir pėsčiųjų takais.
Pasak Paupio teritorijos detaliojo plano autoriaus, architekto Mindaugo Pakalnio, rajone nebus imituojamas senamiestis: „Paupys patenka į UNESCO saugomo Vilniaus senamiesčio apsaugos zoną, todėl naujasis kvartalas bus kontekstualus, nedominuos, bet sudarys derama foną senamiesčio paveldui, ir kartu atspindės mūsų laikmetį”.
