Iki Bania Lukoje esančio banko nacionalizavimo 18 proc. jo
akcijų priklausė ŪBIG, o pats Ūkio bankas savo turėtas BIB akcijas
buvo pardavęs prieš kelerius metus.
Kaip rašoma Bosnijos ir Hercegovinos interneto tinklalapiuose,
po Ūkio banko kracho BIB vadovas Edvinas Navickas (buvusios Ūkio
banko tarybos pirmininkės Editos Karpavičienės jaunesnysis brolis
- „R.“) banko klientus ramino, kad BIB dėl banko Lietuvoje bankroto
nenukentės, nes jų kapitalai nesusiję. Be to, BIB yra aktyvus
Serbijos Respublikos viešojo sektoriaus partneris, jam patikėta
dalyti daugiau nei 50 mln. markių (apie 90 mln. litų) kredito
paramą serbų ekonominiam sektoriui.
Tačiau liepos 12 d. BIB valdyba ir E.Navickas buvo nušalinti,
siekiant apsaugoti valstybės ir indėlininkų interesus, paskirtas
laikinas administratorius. Mat ištyrus banko finansus paaiškėjo,
kad 2012 m. jis patyrė 33,6 mln. eurų nuostolį, nors prieš metus
rodė gavęs 1,5 mln. eurų pelno.
Valstybė savo lėšomis 30 mln. eurų padidino BIB įstatinį
kapitalą ir šiuo metu valdo 99,95 proc. jo akcijų. Ketinama keisti
ir banko pavadinimą.
Vienas iš buvusių BIB darbuotojų (pavardė redakcijai žinoma)
atskleidė, kad šis bankas daugybę metų nevykdė
privalomųjų rodiklių ir normatyvų. Respublikos centrinio banko
priežiūros agentūra po kiekvieno kasmetinio banko patikrinimo
surašydavo daugybę pažeidimų, tačiau BIB vadovybė nesistengė jų
taisyti.
Su priežiūros agentūra buvo maloniai bendraujama, nuolat
žadama, kad viskas bus padaryta, kad tik ši pagaliau atstotų.
„Banko pagrindinė užduotis buvo aptarnauti V.Romanovui nuo 2001
m. priklausiusios Biračo molžemio gamyklos operacijas, aišku, buvo
atliekamos ir visos universalaus banko operacijos. Tačiau visa
verslo esmė - daryti Rusijos klientams tam tikras bankines
operacijas, operatyvius pinigų pervedimus, - sakė vyras. - Pinigai
atkeliaudavo, pabūdavo kelias valandas ir iš karto išplaukdavo į
kitas sąskaitas. Šias operacijas aptarnavo keletas konkrečių žmonių
atskirame skyriuje. Žinoma, bankas turėjo vykdyti pinigų plovimo
prevenciją. Ir vykdė, bet ji apsiribodavo oficialiu sąrašu tokių
klientų kaip Osama bin Ladenas, su kuriais dirbti buvo draudžiama
visos Europos bankams“.
Kokia tų kelias valandas banke pabūnančių pinigų kilmė, galima
tik spėlioti. Aišku, kad tokios operacijos atliekamos specifiniams
klientams, kam tai aktualu. Pavyzdžiui, kokiam nors didelio Rusijos
turgaus savininkui, kuris per dieną susirenka milijoną eurų
grynaisiais ir jam labai svarbu kuo greičiau šiuos pinigus
legalizuoti.
„Kažkas perka milijoną televizorių, atsiunčia sąskaitą, daro
pavedimą pardavėjui, o šis pinigus perveda kitur. Tikrinant
sąskaitas, neretai paaiškėdavo, kad tokia įmonė, daranti
milijoninius pavedimus, konkrečiu adresu net neegzistuoja“, -
pateikė pavyzdį pašnekovas.
Banko darbuotojai stengėsi, kad pinigai bent dieną pagulėtų
banke ir leistų uždirbti nors vienos dienos palūkanas - už milijono
palaikymą maždaug 100 JAV dolerių, dar 70-100 paimdavo už pavedimo
padarymą.
„Bankas nuolat dirbo nuostolingai. Visą laiką buvo jaučiama,
kad jis naudojamas kaip įrankis kažkam kitam, bet ne tam, kad jis
pats būtų gera ir pelną nešanti finansų įstaiga“, - sakė buvęs
darbuotojas.
Kad BIB turėjo prastą reputaciją, rodo dar ir tai, kad nė
vienas normalus užsienio bankas nesutiko atidaryti jam
korespondentinės sąskaitos.
„Kiekvienas bankas turi savo vindikacijos tarnybą, ši tai jau
žino, su kuriais bankais galima dirbti, su kuriais verčiau
neprasidėti. Jei atsisako, vadinasi, banko reputacija abejotina, jo
vykdomos operacijos - įtartinos, - sakė buvęs BIB darbuotojas. -
Buvo net kilęs skandalas, rodos, su „Deutsche Bank“, kuris aptiko
kažkokias rusų operacijas, susijusias su ginklų prekyba. Tada
vokiečiai ir padėjo kryžių bendravimui su BIB“.
Ūkio bankas taip pat figūravo galbūt iš ginklų ir narkotikų
sandorių gautų pinigų plovimo skandale, kuris 2011 m. pabaigoje
kilo Maskvoje.
Rusijos federalinės saugumo tarnybos pareigūnai tų metų
gruodžio 23-iąją krėtė Maskvos kredito banko patalpas, ieškodami
neteisėtos bankinės veiklos įrodymų. Pareigūnai aptiko šimtų
įtartinų „vienos dienos“ bendrovių finansinius dokumentus,
įrodančius, kad per jų sąskaitas praplaukė dešimtys milijardų
rublių. Dauguma šių bendrovių klientų turėjo sąskaitas Ūkio banke.
Federalinės saugumo tarnybos pareigūnai įtarė, kad Maskvos kredito
banke veikė organizuota grupė, plovusi reketininkų, narkotikų ir
ginklų prekeivių pinigus, kurie buvo perpumpuojami ir per Ūkio
banką.
Iš Bania Lukoje esančio banko, kaip aiškino buvęs jo
darbuotojas, visi tarptautiniai pervedimai keliaudavo pirmiausia į
Ūkio banką, o per šio korespondentinį tinklą pasiekdavo įvairių
šalių klientų sąskaitas.
Beje, ir Lietuvoje pareigūnai atliko net tris tyrimus dėl Ūkio
banke ir paties V.Romanovo sąskaitoje atsiradusių pinigų kilmės.
Vienas tyrimas baigėsi neaiškių milijonų, kurių savininkas taip ir
neatsirado, konfiskavimu Lietuvos valstybės naudai.
BIB pritrauktus klientų pinigus buvo stengiamasi kažkokiais
būdais paimti sau, pavyzdžiui, išduoti paskolas susijusiems
asmenims ir įmonėms, kurių grąžinti nebereikia.
„Žmogus būdavo „pririšamas“ ta paskola, - teigė pašnekovas. -
Tarkime, jums oficialiai išduodama 1 mln. litų paskola, jūs
pasirašote, kad esate skolingas, ir už tai gaunate 100 tūkst., o
jeigu kas nutiktų, reikalas pasiektų teismą, atsakingas liksite jūs
su savo asmeniniu turtu“.
Jo manymu, ir Ūkio banko kapitalo didinimas buvo atliekamas per
BIB fiktyviai, pasinaudojant nuosavos turto vertinimo bendrovės
paslaugomis, kuri akcijas ir turtą įvertindavo gerokai didesnėmis
sumomis, nei šie iš tiesų verti.
Pavyzdžiui, UAB su minimaliu 10 tūkst. litų įstatiniu kapitalu,
kur dirba vienas žmogus, akcijas turto vertinimo įmonė įvertina
milijonu litų. Argumentai gali būti kuo įvairiausi, pavyzdžiui, tas
UAB žada valdyti milžiniškus sporto rūmus. Kitas pavyzdys -
nuperkamas butas už 100 tūkst. litų, o įvertinamas milijonu,
skirtumas užstatomas bankui.
„Paimama paskola, kuri negrąžinama, o tuos pinigus kitą dieną
V.Romanovo giminės ar susiję asmenys perveda į BIB. Pavedimai
„suvaikšto“ tarp abiejų bankų, o tais pinigais paskui fiktyviai
didinamas Ūkio banko įstatinis kapitalas“, - paaiškino pašnekovas.
Nepaisyti jokių bankinės veiklos reikalavimų V.Romanovo bankas
galėjo dėl glaudžių ryšių su serbų respublikos valdžia. Maždaug
pusė visų banke laikomų lėšų buvo laikomos Finansų ministerijos ir
valstybinių įstaigų sąskaitose.
„Kai bankas pritrūkdavo pinigų, užtekdavo skambučio finansų
ministrui, ir pinigų atsirasdavo. Nepaisant to, kad ir Bosnijoje ir
Hercegovinoje galiojo reikalavimas valstybinėms įstaigoms
diversifikuoti riziką ir laikyti lėšas keliuose bankuose. O normali
valdžia tokiame banke kaip BIB iš viso lėšų nelaikytų. Bet kai
bankų priežiūros tarnyba bandydavo imtis priemonių prieš jos
nurodytų pažeidimų net nesiruošiantį taisyti banką, finansų
ministras (Aleksadras Dzombičius, vėliau tapęs premjeru iš šio
posto atsistatydinęs 2013 m. vasario 27 d. - „R“) ją tiesiog
„nugesindavo“, - pasakojo buvęs BIB darbuotojas.
Daug kas Bania Lukoje stebėdavosi, kad V.Romanovas pas
Vyriausybės vadovą galėjo užeiti be jokio išankstinio perspėjimo ir
net nepasibeldęs.
Suprantama, ranka ranką plauna. Pasirodo, iš Finansų
ministerijos per BIB eidavo įvairūs keisti pavedimai. Dažniausiai
jie būdavo skirti atsiskaityti už kažkokias paslaugas, kurių
realiai nebuvo. Pavyzdžiui, maždaug po 6 tūkst. markių (apie 11
tūkst. litų) reguliariai būdavo pervedama kaip parama vieno kaimo
krepšinio klubui, kurio savininkas buvo pats ministras pirmininkas.
„Teko ne kartą važiuoti pro tą miestelį, jame net mokyklos
nėra, trys namai stovi, kaip iš jų galima surinkti krepšinio
komandą“, - juokėsi pašnekovas.
Ūkio banko žlugimas keistai sutapo su Respublika Srpska
vyriausybės atsistatydinimu. Įtartinas bankas nebeteko „stogo“ ir
naujoji valdžia jį nacionalizavo.
Naujienų agentūra ELTA
