Vilniaus aukcionas, Simonos Makselienės, Vilniaus aukciono ir galerijos „Kunstkamera“ direktorės, menotyrininkės ir kultūrologės nuomone, žengia į brandos procesą.
„Geriausia kolekcionavimo mokykla – pats kolekcionavimas. Vieni pradeda atsargiai, o kiti drąsiai neria į jį. Reikia tiesiog nusipirkti pirmą meno kūrinį ir leistis į kelionę“, - „Verslo žinioms“ kalbėjo kultūrologė.
Jos įsitikinimu, kolekcionavimas – ilgų distancijų bėgikams. Jis gali nešti investicinės grąžos, tačiau ji turėtų būti ne absoliutus, o labiau šalutinis tikslas.
Pasak kultūrologės, kolekcionavimas investiciniais pagrindais įmanomas ir Lietuvoje. Tik masteliai gerokai mažesni. Kaip pasakoja S.Makselienė, jei pavyksta nusipirkti, tarkim, Vilniaus meno mokyklos pirmosios XIX a. pusės kūrinį, paprastai tai bus muziejinis darbas su investicinės grąžos galimybe. Turint nedideles finansines galimybes įmanoma sukaupti gerą kolekciją renkantis tik pačią rizikingiausią strategiją – perkant visai nežinomus autorius ir tikintis, kad uoslė neapgaus, ir ateityje jie taps įžymiais menininkais.
„Tačiau bet kokiu atveju tektų luktelt porą dešimtmečių, kol tai paaiškės. Manau, dabar atėjo nauja kolekcininkų karta ir ji ne tik perka, bet ir noriai skolina kūrinius muziejams, parodoms, leidžia knygų“, - pastebi Vilniaus aukciono ir galerijos „Kunstkamera“ direktorė.
Lietuvių autorių menu labiausiai domisi lietuvių kolekcininkai, litvakais domisi žydai, lenkų kilmės – lenkai. Ši tendencija natūrali mažoms rinkoms.
Anot Adriano Biddello, „Sotheby’s“ aukciono vyresniojo direktoriaus, vėlyvajame XIX a. ir ankstyvajame XX a. pagrindiniai Claude’o Monet ir Edouard’o Manet pirkėjai buvo amerikiečiai. Ir tik labai kuklus skaičius europiečių tuo metu ryždavosi įsigyti menininkų impresionistų darbų.
„Dabar perka visas pasaulis. Tarp šiuolaikinių kolekcininkų yra neprilygstamų žinovų – meno kūrinio būklė, tema, data, kontekstas, kilmė (angl. provenance), istorija – ši informacija jiems reiškia labai daug, - „Verslo žinioms“ kalbėjo A.Biddellas. - Ir bendras rinkos dydis pastaruoju metu itin plečiasi. Kai 1987 m. pradėjau veiklą į „Sotheby’s“ aukcione, su šiuolaikiniu menu tuomet dirbo 5–6 žmonės, o metinės apyvartos siekdavo 30–40 mln. JAV dolerių. Dabar darbuotojų skaičius išaugęs iki 85 žmonių, o apyvartos Šiuolaikinio meno skyriuje pasiekia 1,3 mlrd. JAV dolerių per metus – iš šių skaičių nesunku pamatyti fenomenalų šiuolaikinio meno rinkos išplitimo mastą“.
Investicijos į meną, „Sotheby’s“ atstovo teigimu, skirtingai nuo kitų investicijų dažniausiai nėra lengvai apskaičiuojama kiekvienu momentu, – sudėtinga tiksliai atsakyti į klausimą, kaip tavo investicija į meną laikosi. Jei perkama galvojant apie investavimą, tai savaime reiškia prekybą ateityje.
„Žiūrint stačiai iš pragmatiškos pusės, investicija į meną daugeliu atvejų gali būti labai neracionali veikla. Tačiau vėlgi, kūrinius pardavus visuomet yra galimybė užsidirbti iš šios aistros“, - sako A.Biddellas.
Jo teigimu, pradedantis meno kūrinių pirkti žmogus dažniausiai jau yra pakankamai pasiturintis. Ir tik labai nedaug pavyzdžių istorijoje, kai kas nors, visai neturėdamas pinigų, dėdamas svarą prie svaro, pirko meno darbų ir vėliau neįtikėtinai iš to pralobo. Paprastai pabaiga, A.Biddello teigimu, būna kiek kitokia: kolekcininkas miršta, tada atvyksta „Sotheby’s“, ir pamačiusi sukauptą kolekciją pasiryžta viską parduoti.
