Atrodo, užsitęsusi krizė ir nedarbo augimas turi ir šviesiąją pusę – po daugiau nei dešimtmetį trukusio traukimosi, gamyba JAV ėmė augti. B.Obama pašaukė, gamintojai pakluso, o piliečiai patikėjo – „Rinkis prekę amerikonišką“? Pasirodo viskas – kur kas sudėtingiau. Ir, deja, kur kas liūdniau tyliai pasaulį užvaldžiusiems kinams.
Patriotiškiau
Į šį reiškinį atkreipęs dėmesį leidinys „Times“ praneša, kad per pastaruosius trejus metus vien besiplečiančios gamyklos JAV sukūrė pusę milijono naujų darbo vietų. Staiga pamatėme, kad amerikiečiai gali gaminti daiktus, kuriuos perka visame pasaulyje, o kalbas apie neišvengiamą tos šalies gamybinio potencialo krachą, krizė paneigė taip pat įspūdingai, kaip klestėjimas sudaužė svajones gyventi iš investicijų.
„Apple“ ir „Motorola“ veiksmus galima pagrįsti patriotizmo motyvacija – žmogus savo šalyje iš kišenės išsitraukiantis savų darbininkų pagamintą įrenginį į Kinijos komunizmą remiantį tautietį galės žvelgti šiek tiek išdidžiau. Be to, „Motorola“ tokiu būdu užtikrina pažadą labai greitai įvykdyti užsakymą individualaus dizaino telefonui, o JAV gaminanti aukščiausios klasės ir kainos kompiuterius „Apple“ – geresnę kokybės kontrolę bei garantinio aptarnavimo vykdymą.
Pigiau
Tačiau ir tradiciškai pigių buities prekių tiekėjas, prekybos tinklas „Walmart“, kadaise vienas pirmųjų pradėjęs kainų mažinimo karą ir ieškojęs kuo pigesnių tiekėjų bet kur pasaulyje, paskelbė, kad planuoja būtent tiekėjams iš JAV skirti 50 mlrd. dolerių. O čia jau vien patriotizmo nepakanka – „Walmart“ aiškiai pasakė, kad tokiu būdu jie sutaupys.
Kaip tai įmanoma? Nejaugi JAV darbininkai pradėjo dirbti už maistą? Oi, neskubėkime jiems rinkti pašalpų – atrodo, čia labiau kalti globalūs ekonominiai pokyčiai, technologijų tobulėjimas ir… pigi iš skalūnų išgaunama energija. Visa tai dabar kur kas svarbiau, negu galimybė sutaupyti verčiant dirbti alkanus vaikus.
Taigi, pirmiausia energetika. JAV statomos gamyklos gavo galimybę naudotis pigia nafta ir dujomis, kurios išgaunamos netoli JAV krantų ir iš skalūnų. Įsikūrusios už JAV ribų, atvirkščiai – kenčia dėl kylančios pasaulinės degalų kainos ir vis daugiau išleidžia tų pačių prekių transportavimui. Sutaupyta vargano darbininko iš trečios šalies alga tiesiog virsta dūmais prekes gabenančių laivų kaminuose.
Kokybiškiau
Antra – darbo efektyvumas. Šiuolaikinės atnaujintos gamyklos JAV įrengtos itin moderniai. Joms aptarnauti reikia kur kas mažiau darbo jėgos, tačiau darbininkai turi būti kur kas geriau kvalifikuoti. Jau dabar daugelis gamyklų dirbti priima tik ne mažesnį nei dvejų metų specifinį techninį išsilavinimą turinčius specialistus, o ateityje kartelė kils dar aukščiau.
Kur jau ten su jais pasivaržys vaikučių pirštais ir vos ne prievarta į gamyklas suvaromais studentais pagrįsta gamyba Kinijoje? Kai kurie specialistai nurodo, kad netrukus moderniose gamyklose dirbti galės tik baigę ketverių metų inžinerines studijas darbuotojai, tad ir šaldytą žuvį Norvegijoje pakuojantiems mūsų tautiečiams yra apie ką susimąstyti.
Trečia – tie patys pinigai. Jei anksčiau JAV gamintojus socialinių garantijų reikalavimais smaugusios profsąjungos per krizę gerokai apsiramino, tai darbininkai Indijoje ir Kinijoje, pamatę, kad gyvenime svajoti galima ir apie kažką daugiau negu dviratis, ėmė reikalauti didesnių atlyginimų.
„Lengvatinio apmokestinimo įmonių bumas išseko“, – visą tai trumpai įvertino „Capital Economics“ ekonomistas Paulas Ashworthas.
Šansas mums?
Kuo čia dėti mes? Ogi turėtume nepražiopsoti momento svarbos ir laiku įšokti į traukinį. Juk gamyba keliauja ne į JAV, o ten, kur labiau kvalifikuota darbo jėga. Kol kas ir pati Amerika dar nespėja ruošti reikiamo skaičiaus aukštos kvalifikacijos darbuotojų, kurių vis daugiau reikia aukščiausio lygio gamykloms. Tad visai nebūtinai perkėlus gamybą iš Kinijos ji atsidurs JAV.
Europoje irgi gyvena patriotai, jie taip pat mėgsta skraidyti lėktuvais ant kurių užrašyta „Pagaminta Europoje“, o ne „Siūrynkta Kenyjoje“. Na, gerai, Lietuvoje pigių skalūnų dujų galėsime pauostyti nebent kaimo išvietėse, tačiau kvalifikuoti mūsų darbininkai kotletus perka pigiau negu vokiečiai.
Aišku, dar lieka suprasti, kad patriotizmas yra tada, kada kažką savo šalyje kuri, o ne kažką savo šalyje muši, o šalies valdymas, kai sieki, kad žmonės gyventų geriau, o ne baudi už tai, kad gyvena blogai, tačiau tai – jau smulkmenos. Svarbu, kad pasaulis atsigauna ir po truputį supranta – nėra skanesnės duonos už tą, kuri iškepta namie.
