„Pasigirti ekonominiais ar finansiniais pasiekimais negalime – gyvename nelengvais laikais. Išeitys iš šios situacijos yra dvi: arba pakeisti savo veiklos kryptį ir pradėti gaminti „saldų muilą“, arba laukti, kol pasikeis žmonių mąstymas. Kas nugalės, sunku pasakyti“, – teigia Šiaulių saldainių fabriko „Rūta“ direktorius Algirdas Gluodas.
Saldainių fabriko „Rūta“ įkūrimo data siejama su Sankt Peterburgo (Rusija) archyvuose rastu dokumentu, bylojančiu, kad Antanas Gricevičius 1913 m. gruodžio 10 d. Šiauliuose nusipirko žemės sklypą, kuriame vėliau iškilo gamykla. Saldainiai „Rūtos“ fabrike buvo pradėti gaminti 1913-ųjų pabaigoje.
Dvidešimt metų „Rūta“ vadovaujantis A.Gluodas sakė, kad buvo įvairių įmonės vystymosi etapų. Sėdus į direktoriaus kėdę, jam pirmiausia teko įveikti čia įsigalėjusį abejingumą.
„1996–1997 m. įmonėje buvo susižavėta šokolado žaliavų pakaitalais. Imta naudoti palmių riebalus, įvairius glaistus. Tačiau įsiklausę į savo vartotojų nuomonę šios krypties greitai atsisakėme.
Tie, kas dar mena prieškario laikus, pasakoja, kad „Rūtos“ produkcija buvo labai kokybiška. Tuo metu Šiauliuose veikė net šeši saldainių fabrikai, o išliko tik „Rūta“. Manau, kad tai jai pavyko tik dėl geros produktų kokybės“, – sakė A.Gluodas.
Skonį tobulina laboratorijoje
„Pagaminti skanų maistą dabar nesunku – tam yra įvairių priemonių. Tačiau įsigali paviršutiniškumas ir visuotinis paikumas.
Tam, kad palmių aliejaus savybes padarytų panašesnes į šokolado gamyboje naudojamą tikrai vertingą kakavos sviestą, tokiose šalyse kaip Belgija ar Danija dirba ne vienas ir ne du mokslininkai.
Šiuo metu pelninga natūralias žaliavas pakeisti pigesniais surogatais. Nors finansiškai naudoti pakaitalus labiau apsimoka, stengiamės vengti šio paviršutiniškumo“, – tikina A.Gluodas.
„Rūta“ taip pat bendradarbiauja su Lietuvos ir Lenkijos mokslininkais, kartu su kitais partneriais – Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute Babtuose kuriama nauja laboratorija.
„Tačiau mus domina ne tos technologijos, kurios leidžia natūralų produktą pakeisti surogatu, o tos, kurios leidžia išlaikyti produkto natūralų.
Prie tokių technologijų priskirčiau vaisių ir uogų džiovinimą šaldant, natūralių dažų išgavimą. Ypač domina galimybės saldainių gamybai panaudoti įvairias daržoves (moliūgus ir topinambus – bulvinių saulėgrąžų valgomuosius šakniagumbius) bei uogas“, – aiškino A.Gluodas.
Pagal naujausius mokslo pasiekimus sukurti „Rūtos“ gaminiai – tai šaltyje džiovintų (liofilizuotų) vaisių (obuolių) ir uogų (mėlynių, braškių, aktinidijų) dražė. Džiovinant produktus vakuume, labai žemoje temperatūroje (-80° C) išsaugomos ne tik jų aromatinės, skonio savybės, bet ir pradinis tūris, forma, spalva bei apie 98 proc. vitaminų.
Ne viskas prekybos centrams
Šiuo metu „Rūta“ deklaruoja gaminanti apie 300 rūšių saldainių ir jų rinkinių. Šokoladinių saldainių gamybai šiauliečiai naudoja iš Belgijos ir Vokietijos atsivežtą šokoladą.
„Galime tvirtinti, kad saldainių gamybai naudojame vieną geriausių pasaulyje šokoladą. Mums žaliavas tiekia žinoma Belgijos kompanija „Belcolade“, kuri turi savo kakavmedžių plantacijas Centrinėje Amerikoje ir savo tyrimo laboratorijas.
Kompanijos „Belcolade“ mokymo centre stažuojasi ir „Rūtos“ darbuotojai“, – sakė A.Gluodas.
Didelė dalis „Rūtos“ produkcijos yra parduodama didžiuosiuose Lietuvos miestuose įkurtose firminėse parduotuvėse.
Populiariausia „Rūtos“ produkcija – dražė su migdolais „Žara“ ir dražė su žemės riešutais „Ekspresas“. Iš saldainių rinkinių populiarumu kitus lenkia „Gintaro kelias“.
Ypač populiarūs 0,5 kg ir 1 kg rankų darbo į drobę įrišti šokoladai su riešutais ir vaisiais bei kiti nestandartiniai gaminiai, kurių nėra didžiuosiuose prekybos centruose.
Paklausą turi ir rankų darbo saldainiai, jie sudaro apie 10–15 proc. „Rūtoje“ pagaminamos produkcijos.
Rankų darbas nyksta
„Rankų darbo saldainiai ypač vertinami tose šalyse, kurios turi gilias šokolado vartojimo tradicijas.
Tačiau reikia pastebėti, kad jie Europoje jau tampa retenybe. Rankų darbo saldainius išstumia įrengimais pagaminta produkcija.
Lankantis Prancūzijoje vienas šokolado meistras pasiguodė, kad anksčiau pats gamindavo saldainius, o dabar dėl ekonominių sumetimų yra priverstas naudotis fabrikais. Šis šokolado meistras perka fabrike pagamintus saldainius ir juos kiek padekoravęs parduoda kaip rankų darbo gaminius.
Masiškumas laimi. Žmonės kuo toliau, tuo labiau galvoja apie pinigus. Tačiau jei galvosi tik apie juos, tuomet atsiras įvairių „gudrybių“, kurios vartotojui nieko gero neduos.
Rankų darbas yra sunkesnis, bet produktų įvairovė didesnė, pirkėjus galima nudžiuginti unikaliomis idėjomis. Be to, manome, kad rankų darbas geriausiai atskleidžia šokolado subtilumą. Joks įrengimas negali atstoti įdėtos rankų šilumos“, – tvirtino A.Gluodas.
Išleido unikalų saldainių rinkinį
Neseniai firminių „Rūtos“ parduotuvių prekystalius pasiekė unikalus, bendradarbiaujant su istorikais sukurtas saldainių rinkinys „Lietuvos didžiųjų kunigaikščių pagundos“.
„Kilo mintis išsiaiškinti, kokius saldumynus mėgo senovės Lietuvos didikai. Į pagalbą pasitelkėme Valdovų rūmų istorikus, kurie surinko žinių apie Lietuvos valdovų mėgtus skanumynus: kas mėgo razinas, o kas medų, midų, šafraną.
Nors tuo metu šokolado nebuvo, kilo mintis Lietuvos didikų mėgtus saldumynus paversti šokoladinių saldainių įdarais. Darbo ėmėsi mūsų technologai.
Saldainių gamybai naudojamas įdaras kartais gali būti brangesnis ir už šokoladą. Pavyzdžiui, į Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto saldainius mes dedame brangiausią prieskonį – šafraną. Jo per metus pasaulyje užauginama vos 200 tonų“, – pasakojo „Rūtos“direktorius.
Lietuviams stinga pilietiškumo
Šiuo metu „Rūta“ išnaudoja apie 70 proc. savo pajėgumų.
Galime gaminti daugiau, deja, rinka nėra tokia subrendusi, kad reikėtų daugiau produkcijos. Juk didelei daliai vartotojų – jei tik saldu, tai ir gerai.
Vartotoją reikia šviesti. Tai ne tušti žodžiai – viena Šokolado muziejaus įkūrimo Šiauliuose paskatų tapo būtent siekis papasakoti žmonėms, kas yra šokoladas, padėti jiems atskirti tikrą šokoladą nuo surogato.
Šokolado muziejaus įkūrimas pranoko mūsų lūkesčius. Planavome, kad per metus muziejuje apsilankys 3 tūkst. žmonių, o jų čia apsilankė dešimt kartų daugiau“, – džiaugėsi „Rūtos“ direktorius.
Paklaustas, ar lietuvių smaližių skonis skiriasi nuo užsieniečių, A.Gluodas atsakė, kad lietuviai labiau mėgsta juodąjį šokoladą bei „lengvesnius“ grietinėlės pagrindu pagamintus įdarus.
Tokiose Vakarų Europos valstybėse, kaip Belgija ar Vokietija, populiaresni „sunkesni“ riešutų įdarai, o Didžiojoje Britanijoje – pieninis šokoladas.
Lietuvoje labiau vertinami įvairių augalinių žaliavų deriniai su šokoladu. „Rūta“ gamina šokoladą ir su tokiomis sudedamosiomis dalimis, kaip čili ir rožiniai pipirai, burnočiai, čiobreliai, melisa.
„Nors stengiamės patenkinti įvairių skonių gamą, tačiau pastebime tendenciją, kad vartotojai vis dar linkę pirkti iš užsienio atvežtus, į spalvingus popierėlius supakuotus abejotinos kokybės saldumynus.
Lietuviams stinga pilietiškumo, kurio nestokoja užsieniečiai. Vos pradėjęs vadovauti „Rūtai“, 1994 m. Danijoje aplankiau penkis saldainių fabrikus ir mano nuostabai buvau visur įsileistas, man buvo viskas aprodyta ir paaiškinta.
Kai danų paklausiau, ar suteikdami man žinių jie nebijo užsiauginti konkurento, gavau atsakymą, kad mes niekada netapsime jų konkurentais, nes Danijos piliečiai pirks tik savo šalyje pagamintus produktus.
Iki tokio pilietiškumo Lietuvoje dar toli. Manau, kad importinių prekių kultas mūsų sąmonėje dar siekia sovietmetį, kai sunkiai iš užsienio gautas daiktas, nesvarbu ar tai būtų itališki batai, ar kiniškas plunksnakotis, iš tiesų būdavo kokybiškas.
Laikai pasikeitė, o daugelio lietuvių sąmonėje suformuotas įvaizdis apie importines prekes išliko“, – svarstė A.Gluodas.
Regi plėtros galimybių
Per metus apie 1,5 tūkst. tonų produkcijos pagaminančioje bendrovėje „Rūta“ šiuo metu dirba apie 270 darbuotojų. Bendrovės metinė apyvarta siekia 20 mln. litų.
„Stengiamės išlaikyti vidutinės įmonės statusą, todėl yra keblumų dėl etatų skaičiaus. Darbuotojų per metus neturi būti daugiau nei 250.
Vasarą darbo mažiau, o rudenį jo apimtys smarkiai išauga. Tada laikinai samdome papildomų darbuotojų.
Kadrų kaita bendrovėje nedidelė. Atlyginimai priklauso nuo pagamintos produkcijos kiekio.
„Rūtoje“ liepą vidutinis darbuotojų atlyginimas neatskaičius mokesčių buvo 2 tūkst. 56 Lt, gegužę – 1 tūkst. 982 Lt, pernai gruodį – 2 tūkst. 459 Lt“, – nurodė A.Gluodas.
Per sunkmetį „Rūtos“ gamybos apimtys sumažėjo apie 15 procentų. Ikikrizinį gamybos lygį įmonė turėtų pasiekti ir viršyti jau šiemet.
Šiuo metu apie 70 proc. savo gamybinio pajėgumo išnaudojanti „Rūta“ plėtros galimybes regi didindama eksportą. Šiuo metu į svečias šalis išvežama 20 proc. įmonėje pagaminamos produkcijos.
Pasak A.Gluodo, būtų optimalu eksportuoti bent trečdalį gaminių. Anksčiau į parodas, kurios apčiuopiamos naudos nedavė, orientavęsi „Rūtos“ vadovai ketina pereiti prie tikslinių išvykų pas potencialius partnerius.
„Jei mes galėtume savo unikalumą išnaudoti iki galo ir būtume už tai įvertinti pirkėjų, tai būtų puiku.
Deja, sąžiningas darbas nėra labai vertinamas, todėl verčiamės sunkiai. Manau, kad ta problema labai aktuali dabartinėje visuomenėje, kurioje dėmesį atkreipia ne tyliai gerus darbus dirbantys žmonės, o rėksniai“, – sakė A.Gluodas.
„Rūtos“ istorija
• 100 metų jubiliejų švęsianti „Rūta“ yra seniausia konditerijos įmonė Lietuvoje.
• Pirmuosius saldainius „Rūtos“ įkūrėjas Antanas Gricevičius kartu su žmona Juzefa nedideliame mediniame name įrengtame karamelės virimo katile pradėjo gaminti 1913-ųjų pabaigoje.
• Tarpukariu suklestėjusiame „Rūtos“ fabrike dirbo 160 darbuotojų, čia buvo gaminami net 300 pavadinimų saldainiai.
• 1940 m. „Rūtos“ fabrikas buvo nacionalizuotas ir iki 1993 m. pabaigos veikė kaip valstybinė įmonė.
• Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, senieji „Rūtos“ pastatai buvo grąžinti A.Gricevičiaus įpėdiniams.
• 2002 m. A.Gricevičiaus saldainių fabrikas „Rūta“ buvo reorganizuotas į uždarąją akcinę bendrovę „Rūta“. Bendrovės akcijos priklauso trims A.Gricevičiaus vaikaičiams.
• Pernai buvo baigta 7 mln. litų kainavusi „Rūtos“ pastatų rekonstrukcija, įsteigtas Šokolado muziejus.
• Per pastaruosius kelerius metus į gamybą „Rūtą“ investuota 4,5 mln. litų. Už šiuos pinigus įsigyta modernių saldainių gamybos linijų, fasavimo įrangos.
• „Rūtos“ šimtmečiui paminėti buvo išleista jubiliejinių produktų serija „Rūta 100“: pieninio šokolado saldainiai su lazdynų riešutų įdaru, rankų darbo saldainių rinkinys ir rankų darbo šokoladas. Taip pat pasirodė „Rūtos“ šimtmečiui skirtas ekslibrisų rinkinys, į kurį sudėti brandžiausi konkurse dalyvavusių moksleivių darbai ir solidi įmonės istoriją atspindinti knyga – „Puslapiai, kvepiantys šokoladu“.
