Dar pusšimtis tuščiomis atleistųjų tebegyvena laukimu: Pavyks ar ne? Kada ir kiek? Jiems priklausančias „Molestos“ skolas taip pat patvirtina galutiniai valstybės institucijų sprendimai, tačiau išieškojimą stabdo nesibaigianti teismų epopėja dėl bendrovės finansinių problemų.
Pozicija – nemokėti
Buvęs UAB „Molesta“ darbų vadovas Vilmantas Bimbiris įsitikinęs, kad be antstolės pagalbos tikrai nebūtų atgavęs šių metų vasarį Darbo ginčų komisijos sprendimu pripažintos skolos. Balandį antstolės kontora į jo sąskaitą pervedė didžiąją dalį sumos – keliolika tūkstančių litų neišmokėto darbo užmokesčio, kompensacijų už nepanaudotas atostogas ir išeitinių išmokų.
„Bendrovė buvo kategoriškai nusiteikusi nemokėti. Kiek žinau, visiems mokėjimai buvo sustabdyti. Darbdavys stipresnis, bet aš ieškojau teisybės ir ją suradau.
Kol dirbau, atlyginimas vėlavo du mėnesius. Tada išėjau atostogų – turėjau 72 dienas – ir ieškojausi darbo. Kai susiradau kitą darbą, išėjau. Nei atostoginių, nei darbo užmokesčio jie man nesumokėjo. Jie buvo nusiteikę nemokėti, todėl ir kreipiausi į Darbo ginčų komisiją. Sulaukiau sprendimo, pralaukiau mėnesį, kol įsigaliojo, tada kreipiausi į antstolę ir šiaip ne taip pavyko atgauti. Kol aš atgavau pinigus, praėjo gal aštuoni mėnesiai. Visa laimė, kad tuo metu, kol atostogavau ir darbo neturėjau, gyvenau pas tėvus,“- prisimena V.Bimbiris.
Dėkoja antstolei
Ignas (vardas pakeistas) kaip ir daugelis kitų išėjęs iš darbo savo noru („koks tikslas likti, kai nemoka pinigų“), praėjusius įtampos mėnesius vadina istorija su laiminga pabaiga:
„Atlyginimų pradėjo nemokėti nuo 2012 metų spalio. Išėjau atostogų. Po to paprašė išeiti savo noru – išėjau. O ką darysi, negi ginčysies? Praėjo gal mėnuo, pinigų nesulaukiau, liko vienintelis žingsnis – kreiptis į Darbo ginčų komisiją. Ačiū Dievui, kad toks įstatymas atsirado nuo sausio 1 dienos ir nereikėjo eiti į teismą.
Ką daryti, kai nesumoka pinigų, žinojo ir kiti „Molestos“ darbuotojai - juk vieni kitus pažįsta, pasikalba. Bet, jeigu neatsiskaitoma, tai ir komisija nevisagalė. Tiesiog man labai gerai baigėsi, atgavau visą atlygį. Labai tuo džiaugiuosi ir labai dėkoju antstolei. Bet kai pervedė mums tuos pinigus, girdėjau iš darbuotojų, kurie dar buvo likę, kad „Molesta“ antstolę pačią paduos į teismą.“
Dėl antstolių veiksmų – skundų lavina
Bendrovė „Molesta“ atlyginimus išieškojusią antstolę Nijolę Viešchnickienę ir sąskaitas areštavusią antstolę Svetlaną Kastanauskienę kaltina grubiais teisės aktų pažeidimais, kurie esą padidino bendrovės patiriamą žalą. Su skundais ir pareiškimais po keletą kartų kreiptasi į teismus, Teisingumo ministeriją, Antstolių rūmus. Institucijos neįžvelgia pagrindo kelti reikalautas drausmės bylas. Teismai skundus dėl antstolių procesinių veiksmų atmeta kaip nepagrįstus arba atsisako priimti kaip pavėluotus. 2013 m. rugsėjo 10 d. paskelbta nutartimi Panevėžio apygardos teismas paliko galioti birželio 12 dienos nutartį, kuria atsisakyta priimti „Molestos“ skundą dėl antstolės N.Viešchnickienės veiksmų, nes praleistas terminas skundui paduoti. Nagrinėjimo teismuose laukia nauji skundai dėl antstolės veiksmų.
Dažnai neįmanoma sugrąžinti net skubiai išieškotinos užmokesčio sumos
Antstolė Nijolė Viešchnickienė pripažįsta, kad įstatyme įtvirtintos garantijos ir antstoliui suteiktos priverstinio išieškojimo priemonės padeda toli gražu ne visiems darbo užmokesčio negavusiems žmonėms:
„Civilinio proceso kodekso 282 straipsnio 2 dalyje įrašyta nuostata, kad vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio neviršijanti skolos dalis išieškoma skubiai. Bet būna, kad neturime jokių galimybių išieškoti net ir tokios sumos. Jeigu įmonės visos sąskaitos areštuotos, o teismui paduotas pareiškimas dėl bankroto bylos, antstolis padėti darbuotojams negali. Tiesa, kartais teismai leidžia įsiskolinusioms įmonėms išimties tvarka atsiskaityti su dar dirbančiais darbuotojais. Bet atleistieji negauna nieko. Klausimas: ar taip smarkiai skiriasi šiandien dirbantis žmogus nuo dirbusiojo vakar - nuo to, kurio sukurta pridedamąja verte įmonė dabar naudojasi?
Būna, kad darbdaviai diktuoja savo sąlygas: jeigu dirbantis žmogus niekur nesikreipia, niekam nesiskundžia, jam užmokestis šiaip taip išmokamas, o jeigu su Darbo ginčų komisijos sprendimu nueina pas antstolį ir pareikalauja delspinigių už pavėluotai išmokėtą atlyginimą – tada pareiškiama, kad iš viso nieko negaus.“
Atlyginimų atgavimo vargai - signalas įstatymų leidėjams
Nepriklausomybės Akto signataras, Advokatų kontoros Žiemelis, Valys, Rugys ir partneriai advokatas dr. Vidmantas Žiemelis mano, kad atleidžiamų darbuotojų vargai siekiant atgauti uždirbtus pinigus turėtų susilaukti įstatymų leidėjų dėmesio: „Ko verta mūsų įstatymuose deklaruojama ypatinga darbuotojų piniginių reikalavimų apsauga, jeigu praktikoje tiek daug kliūčių jiems patenkinti?“
Kiek man žinoma, antstolė N.Viešchnickienė yra pradėjusi dar penkiasdešimt vykdomųjų bylų dėl darbo užmokesčio išieškojimo „Molestos“ darbuotojams, yra tokių bylų ir kitose antstolių kontorose. Septyniolikai pasisekė, o ko tikėtis kitiems? Jų užmokesčio išieškojimas sustabdytas, ir nežinia, ar kada bus atnaujintas. Rugpjūčio 26 dieną Vilniaus apygardos teisme priimtas „Molestos“ pareiškimas iškelti bankroto bylą. Antstolių rankos šioje situacijoje „surištos“ – pagal Įmonių bankroto įstatymą teismui priėmus pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, išieškojimas iš įmonės turto turi būti sustabdomas. Pareiškimas dėl bankroto jau trečias, prieš tai buvo procesai dėl restruktūrizacijos - išieškojimas taip pat nejudėjo.
Vieša paslaptis, kad prasiskolinusių įmonių teisiniai procesai gali būti tęsiami ne vienerius metus. Yra daug schemų, kaip, siekiant išlošti laiko, keičiami registracijos adresai, teikiami ir atsiimami pareiškimai dėl restruktūrizavimo, bankroto, šūsnimis rašomi skundai. O kur parašyta, kad negalima iš karto kelių pareiškimų teismui paduoti ir vieno tuoj pat atsiimti, arba keisti juridinio asmens registracijos adreso, arba skųsti visų iš eilės antstolių veiksmų? Niekur taip neparašyta, tokia mūsų teisinė bazė. Klausimas, kodėl ir kam? Ar tam, kad kažkas laviruotų, ar kad apgintų savo teises? Antstolių funkcijas stabdo daugybė kliūčių, darbuotojai laukia, o bendrovių turtas per tą laiką „tirpsta“.
Darbdaviai turi daugiau galimybių modeliuoti teisines situacijas ir geriau jomis pasinaudoja. Manau, čia reikia ieškoti balanso. Jeigu jau darbuotojas pagal mūsų įstatymus ir teismų praktiką yra silpnesnioji šalis, tai ir sudėkime saugiklius tose vietose, kur stipresnioji pusė gali piktnaudžiauti. Teismui priėmus pareiškimą dėl restruktūrizavimo ar bankroto, galėtų būti leidžiamas darbo užmokesčio ir žalos darbuotojams išieškojimas iki to momento, kol nepriimtas galutinis teismo sprendimas. Juo labiau, kad ir Civilinio proceso kodeksui tai neprieštarautų. Būdama reiklesnė darbdaviams, valstybė sutaupytų: vėliau nereikėtų skirti tokių didelių sumų Garantinio fondo išmokoms. Kita problema - su pačiu Įmonių bankroto įstatymu. Jis neskatina greitos bankroto procedūros ir įstatymo keitimas jau pribrendęs. Kaip užkirsti kelią piktnaudžiavimams be galo tęsiant bankroto procedūras, galima pasimokyti iš lenkų – jie turi labai detalų bankroto įstatymą.
Daugelis atleistųjų paliekami „ant ledo“
Valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus teritorinio skyriaus III darbo ginčų komisijos pirmininkas Albert Oleškevič pripažįsta, kad bankroto atveju neretai žmonės viso jiems priklausančio atlyginimo neatgauna: "Tai sena problema. Kai nebelieka juridiniams asmenims priklausančio turto, nebelieka ir galimybės išieškoti darbo ginčų komisijų ar teismų sprendimais priteisto darbo užmokesčio. Garantinio fondo išmokos, mokamos įmonei iškėlus bankroto bylą, ribotos, dažnai nepadengiančios visų priteistų užmokesčio sumų. Esamos teisinės priemonės padeda ne visiems darbuotojams“.
