„Nenoriu nieko įžeisti, bet lietuvio vadovo pageidavimai paprastai apsiriboja ties kokybiškomis medžiagomis. O kai pradėjome dirbti su danų kompanijos „LTP Texdan“ vadovais, iškart pajutau, kad tai kitas, aukštesnis lygis.
Jiems įdomu ir sienos su atsilaupiusiais dažais fragmentas ir seni nuskilę laiptai“, - apie neseniai baigtus darbus – 800 kvadratinių metrų patalpas Kaune, kuriose įsikurs tekstilės gaminių verslu užsiimančios kompanijos administracija, kalbėjo architektas.
Kartu su kolega Virgilijumi Jočiu per metus jie net tik suprojektavo bet ir rūpinosi šios patalapos rangos darbais. Kadangi užsakovas išskirtinį dėmesį skyrė architektūriniam paveldui, maždaug 70 metu senumo pastate architektai stengėsi surasti, o radę išsaugoti be kokią įdomesnę detalę. „Patys sienų nemūrijome, bet plytas valėme bei antspaudus darėme“, - šypsosi Rimas.
Lietuvoje jau dvidešimtmetį veikiančios įmonės savininkai norėjo, kad lietuviai kūrėjai įdarbintų architektūrines priemones – statybines medžiagas, šviesą, spalvas, tūrius, kurios atspindėtų įmonės kuriamą produkciją – tekstilę. Tai buvo svarbiausias jų pageidavimas, kurį R.Adomaitis ir V.Jočys pildė su entuziazmu.
„Juk tekstilė turi raštą, spalvą, tankį, dažą. Kaip ir plyta turi reljefą, spalvą, kaip ir betonas – jis gali būti šiurkštus, gali būti ir glotnus, stiklas irgi yra visoks, ne tik skaidrus. Todėl buvo smagu ieškoti ir rasti paralelių tarp tekstilės ir architektūros raiškos priemonių“, - apie neeilinį projektą savo darbų lentynoje pasakojo R. Adomaitis.
Beje, netoli Kauno senamiesčio Neries krantinėje esantis pastatas - tai sovietmečiu veikusio fabriko „Šilkas“ viena patalpų. Šiandien joje atgims kažkada čia virusi veikla - žmonės kurs gaminius iš tekstilės - drabužius, minkštųjų baldų dalis.
Parengė Inga Junčienė
