Kas labiau puošia namų interjerą - televizorius ar židinys?

Anot architektės Rasos Jonikaitės, ypač mėgstančios cilindrinius arba pusapvalius židinius, tokio tipo įrenginiai neužgožia kambario erdvės, šiluma tolygiai sklinda aplinkui, o liepsna, matoma iš visų pusių, primena archajinį ugniakurą. Jei visgi tokia konstrukcija atrodo per stambi arba trukdo judėti, galima naudoti erdvėje pakabinamą kapsulę, tokią kaip Lietuvos architektų pamėgtą prancūzišką „Ergofocus“ (diz. Dominique Imbert).

Kai kurie gamintojai siūlo nesiblaškyti ir sujungti televizoriaus ekraną ir židinio ugniakurą į vientisą kompaktišką bloką, formuojant savotišką namų altorių – tarkime, tokį, kaip kompanijos MCZ modelis „Scenario“. Sustiprinta šilumos izoliacija patikimai apsaugo televizorių nuo greta esančio židinio šilumos poveikio. Tik svarbu nesupainioti, kur būtent mesti malkas.

Židinys gali atlikti ir ne tik reprezentacinę funkciją, bet ir skatinti, organizuoti žmonių bendravimą. Įrengdamas posėdžių salę vienoje sostinės įstaigų, architektas G.Sakalis ryžosi panaudoti firmos Arkiane egzotiško dizaino židinį „Kephern“.

Priežastis labai paprasta: statant židinį kampe arba prie sienos, dalis susirinkusių sėdės į jį nugarom, o įrengus įprastą ugniakurą su gaubtu ir vertikaliu kaminu salės viduryje, sėdintieji priešais per jį nematys vienas kito. Kephern židinyje priverstinis oro tiekimas į degimo kamerą vyksta iš apačios per centrą, o dūmų srautas nusiurbiamas žemyn palei stiklines piramidės sienas, tad susidaro įtikinamas natūralaus laužo vaizdas. Perdangos storis neleido įleisti traukos kanalų į grindis, tad juos teko paslėpti aukštame židinio podiume.

Galiausiai salėje buvo sukurta atpalaiduojanti atmosfera, pasak užsakovų, labai padedanti derybose su svarbiais klientais.

Įkvėpti visuotinio mobilumo ir senųjų nomadų buities, minėtos firmos „Arkiane“ darbuotojai susimąstė, ar kietuoju kuru kūrenamas židinys negalėtų būti toks pat paslankus, kaip, sakykime, nešiojamasis elektrinis šildytuvas ar alyvinis radiatorius.

Aišku, 133 kg sveriantis modelis „Eclypsya“ priklauso visai kitai svorio kategorijai, lengvai pakelti jo neįmanoma, tad tenka naudoti specialų vežimaitį. Židinio korpusą sudaro du vienas į kitą įleisti cilindrai, kurių vidiniame dega kietasis kuras, o išoriniame cirkuliuoja kaitinamas oras. "Eclypsya" galima lengvai pervežti iš svetainės į miegamąjį, o iš ten – į terasą, ir pavertus pastatyti į jam skirtą vietą, kurioje turi būti įrengti oro tiekimo ir dūmų išsiurbimo kanalai su specialiomis jungtimis.

Jos leidžia naudojimo vietoje židinį sukti aplink savo ašį 360 laipsnių, siekiant maksimalaus šiluminio spinduliavimo efektyvumo.

Kadangi kanalus ir jungtis reikia įrengti namo statybos nulinio ciklo metu, o ir židinio perkėlimas sukelia nemažai rūpesčių, šį šildymo prietaisą tenka priskirti egzotiškųjų kategorijai. Kur kas paprasčiau įrengti bendros namo erdvės viduryje 360 laipsnių pasukamą krosnelę. Greta tiesioginio šilumos spinduliavimo, kurį galima nukreipti į reikiamą pusę, jame efektyviai veikia ir oro konvekcijos sistema.

Erdvės, o kartu ir finansų taupymas – viena priežasčių, dėl kurių užsakovai vietoje židinių dažnai renkasi kompaktiškas krosneles. Kad ir kokio įspūdingumo židinys būtų, jis negali autonomiškai, be priežiūros veikti keletą parų. Tad anksčiau ar vėliau (aišku, geriau anksčiau) tenka susimąstyti apie alternatyvų arba bent jau pagalbinį šildymo būdą, paliekant židiniui dekoratyvią „gyvojo ugniakuro“ funkciją.

Pasak architekto Ryčio Mikulionio, tokiu atveju patraukli alternatyva židinio kapsulei gali būti šildymo krosnelė, nereikalaujanti nei sudėtingų ortakių sistemų, nei statybinių įrengimo darbų (perdangos stiprinimo ir pan.). Įtaką daro ir psichologinis veiksnys: vis daugiau užsakovų atsižada namo-tvirtovės įvaizdžio, o kartu ir monumentalaus ugniakuro idėjos.

Viename lofto projekte R. Mikuliuonis kaip papildomą šilumos šaltinį sėkmingai panaudojo senovinę ketinę krosnelę – jos korpuso bareljefai interjero kontekste atrodo ne mažiau įspūdingai nei židinio apdailos kokliai ar akmens plokštės.

Architekto teigimu, naujų ir naudotų krosnelių pasiūla Lietuvoje yra pakankama, todėl yra iš ko rinktis. Tinkamą spalvą galima parinkti ne tik krosnelei, bet ir jos kaminui, dar sklandžiau priderinant ją interjere. Lankstesnė kamino struktūra, mažesnis jo skersmuo leidžia nuvesti dūmus į tolėliau esantį dūmtraukį, o gilzuotas ir tinkamai prižiūrimas kaminas palengvina uždegimą ir pagerina trauką. Krosnelės laiko šilumą trumpiau už krosnis, tačiau jų termoakumuliacines savybes galima padidinti korpusui naudojant specifines medžiagas, pavyzdžiui, muilo akmenį, arba aplink dūmtraukį įrengiant papildomą šilumą sugeriantį balastą.

Vienas didžiųjų krosnelių pranašumų – aukštas naudingumo koeficientas. Daugelyje aukštesnės klasės modelių naudojama antrinio pašildyto oro tiekimo sistema, kuri, uždarius tiesioginį oro tiekimą iš apačios, leidžia efektyviai deginti kurą, be to, sukuria įdomų dekoratyvinį „antro aukšto“ degimo efektą. Kuras ir smalkės sudega kone 100 procentų, degimo kamera lieka švari ir gerokai sumažėja išmetamųjų teršalų kiekis.

Vienos iš tokių krosnelių – firmos „Scan“ modelio - šiluminio naudingumo koeficientas siekia 78 proc., o anglies viendeginio koncentracija išleidžiamuose dūmuose – tik 0,08 proc., tad balta šios krosnelės korpuso spalva, populiarėjanti ir Lietuvoje, įgauna simbolinę prasmę. Už ekologinius rodiklius, atitinkančius griežčiausius Skandinavijos šalių reikalavimus, apdovanota Baltosios Gulbės ekologiniu ženklu, o už puikias vartojimo savybes ir eksploatacijos saugumą – prestižiniu apdovanojimu „Red Dot Design Award“. Aišku, visi šie pranašumai pasireiškia naudojant tinkamos kokybės ir drėgnumo malkas.

Galima rinktis ir biožidinį O ką gi daryti, jei labai norima ugniakuro, bet nėra jokių galimybių įrengti kaminą ir ortakius? Išeitis – etanoliu kūrenami degikliai (vadinamieji biožidiniai), nereikalaujantys nei komunikacijų tiesimo, nei rūpesčių su malkomis. Pasak dizainerės Gintarės Janukėnaitės, šie prietaisai yra labai universalūs, jie gali būti naudojami grynai dekoratyviniais tikslais visai netikėtose vietose – balkone, vonios kambaryje ar miegamajame.

Jų formų įvairovė nepaliauja stebinti: vieni biožidiniai primena stalinius indus, kiti – dekoratyvinius bareljefus, treti – stiklo baldus. Stambesni degikliai gelbsti senamiesčių interjeruose, kuriuose išliko židinių nišos, bet seniai užmūryti arba išgriauti dūmtraukių kanalai. Tačiau didesnio šiluminio efektyvumo iš biožidinių laukti neverta – belieka tenkintis gyvosios ugnies jaukumu.