Svarbūs įvykiai sukrėtė ir asmeninį A.Žiugždos gyvenimą. Jis išsiskyrė su savo pirmąja žmona ir susilaukė dvynukų su dabartine.
Šiaulių banko vadovas sakė, kad šiuo metu jo gyvenimas yra puikus. Jis taip pat džiaugėsi, kad vadovauja lietuviško kapitalo bankui, nes tai jam suteikia daug didesnę veiksmų ir sprendimų priėmimo laisvę.
– Vilniaus banke pradėjote dirbti būdamas 21-erių. Kodėl pasirinkote bankų sektorių?
– Mano karjera prasidėjo visiškai atsitiktinai. Vilniaus bankas ieškojo dviejų žmonių ir paskambino tada ką tik atkurto Vytauto Didžiojo universiteto katedros dekanui. Jis pasigavo mane koridoriuje ir apie tai pasakė. Tiesa, darbas buvo Vilniuje, o universitetas Kaune.
Kartu su viena kolege kitą dieną važiavome į Vilnių. Kartu su ja iškart ir pradėjome dirbti, o darbo pokalbis truko vos penkias minutes.
Mano pareigos tada buvo labai skambios – ekspertas, bet taip vadinami buvo visi darbuotojai. Realiai, tai buvo pačios žemiausios pareigos. Nuo to ta karjera ir prasidėjo.
– Studijas Kauno Vytauto Didžiojo universitete baigėte jau dirbdamas. Ar manote, kad dirbti ir studijuoti vienu metu yra suderinama?
– Stengiausi suderinti. Tuo metu labai daug važinėdavau tarp Vilniaus ir Kauno. Labai patogus yra traukinys, kuriame gali ir miegoti, ir mokytis, ir skaityti. Kelionė trukdavo panašiai kaip ir šiandien – apie valandą.
Stengdavausi važiuoti greituoju traukiniu, kelionė neprailgdavo, be to, tai buvo geras laikas pasimokyti. Dėkoju Vilniaus bankui, kuris labai lanksčiai žiūrėjo į mano studijas ir leido man kada noriu važiuoti į Kauną ir studijuoti.
Stengiausi neapleisti mokslų. Aišku, mokslams darbas nepadeda, bet tuo metu gyvenimas buvo labai dinamiškas ir greitas, o praleisti tokios progos Vilniaus banke aš tikrai nenorėjau.
Nors niekada gyvenime nenorėjau dirbti banke ir man bankininkystė tuo metu buvo atgrasi, vėliau supratau, kad šis darbas yra labai įdomus, labai dinamiškas ir kūrybingas. Ypač tuo metu. Tikrai nesigailiu to sprendimo. Nors jis nebuvo sąmoningas ar suplanuotas. Tai buvo visiškas atsitiktinumas.
– Kokie jūsų principai ir taisyklės padeda lipti karjeros laiptais?
– Taisyklių turiu nemažai, darbo principų... Yra dvi pagrindinės taisyklės, kurios prisidėjo prie mano karjeros ir mano veiklos. Pats seniausias mano principas – ką darai, daryk gerai. Sena lietuviška patarlė, bet, manau, ji yra labai teisinga, nes kad ir koks nemalonus ar mažavertis darbas bebūtų, visada reikia stengtis jį atlikti kuo įmanoma geriau.
Kita taisyklė – domėkis viskuo ir stenkis kuo daugiau išmokti. Tiek bendrai gyvenime, tiek ir kiekviename darbe ar projekte. Tuomet tas darbas tampa daug malonesnis, labiau uždegantis ir labiau motyvuojantis.
– Metams buvote išėjęs dirbti į telekomunikacijų sektorių. Kokių skirtumų pastebėjote palyginti su bankais?
– Mieliai būčiau pasilikęs bankininkystėje, nes per tuos 17 metų, kuriuos dirbau Vilniaus banke, su ja suaugau. Ji man tapo labai artima ir suprantama. Tačiau mano darbo sutarties nutraukimo viena iš sąlygų buvo, kad aš metus nekonkuruosiu, tai yra metus nedirbsiu kitoje finansų įstaigoje.
Dėl to turėjau pasirinkti vieną iš pasiūlymų. Nusprendžiau eiti į telekomunikacijas. Tie metai buvo labai įdomūs, pilni naujų patirčių.
Ten nebuvau vadovu, mano pareigos oficialiai vadinosi generalinio direktoriaus patarėjas. Tai buvo daugiau konsultanto pareigos.
Lyginant darbą banke ir telekomunikacijų bendrovėje – taip, industrija kita, bet darbas savo esme vis tiek yra panašus.
Jeigu kalbame apie aukščiausio vadovo darbą, tai principai yra panašūs. Visų pirma, aiškiai suprasti, įvardinti ir išaiškinti įmonės tikslus. Suprantamai paaiškinti įmonės strategiją ir būdus, kaip tų tikslų bus siekiama, tai – verslo filosofija, principai.
Galų gale, reikia bendrauti su žmonėmis. Šie dalykai yra universalūs kiekvienoje verslo srityje.
Kalbant konkrečiai apie bankus ir telekomunikacijas, tai ir viena, ir kita yra paslaugų teikimas. Abiejuose reikia suvaldyti klientų lūkesčius, paslaugų jiems teikimą ir siekti kuo aukštesnio pasitenkinimo.
Tiek vienoje, tiek kitoje industrijoje darbas yra susijęs su technologijomis. Reikia investicijų į produktus, tačiau lygiai taip pat ir į darbą su klientais.
Galbūt iš pirmo žvilgsnio telekomunikacijos ir bankai atrodo labai skirtingi, bet pažiūrėjus atidžiau jei yra labai panašūs.
– Šiaulių bankas neseniai perėmė žlugusio Ūkio banko turto ir įsipareigojimų valdymą. Kokių naujų vėjų šis pokytis atnešė?
– Noriu pabrėžti, kad mes perėmėme ne pačią banko veiklą, bet tik turtą ir visus apdraustus įsipareigojimus.
Iš esmės, valstybė turėjo pasirinkimą, ar kompensuoti visus draustus indelius, kurių buvo 2,7 mlrd. Lt, ar daryti šį sandorį, kuris, mano manymu, visiems yra daug naudingesnis. Juo valstybei prisidėti reikėjo žymiai mažesne suma.
Realiai mes perėmėme draustus įsipareigojimus. Tokiu būdu mums atiteko ir valstybės įsipareigojimai išmokėti draustus indėlius. Tačiau kartu perėmėme ir gerąjį banko turtą.
Tai atvėrė visai kitas galimybes mūsų bankui. Žinoma, kol kas dar anksti kalbėti apie naujus planus ir apie banko rezultatus, nes sandoris dar nėra užbaigtas, jis dar tęsiasi, nėra baigtas turto vertinimas.
Įvertinus turtą vyks aukcionų periodas, tik jam pasibaigus mes galėsime veikti, kaip naujas išaugęs bankas.
Aukciono terminas turėtų pasibaigti iki kitų metų vasario pabaigos. Tuomet mes jau galėsime pilnai disponuoti turtu, kuris po aukciono liks mums.
Tada prasidės visiškai kitas banko veiklos etapas. Aš su tuo sieju labai didelius tikslus, nes šiuo sandėriu mes, kaip dainuojama Marijono Mikutavičiaus himne, „per naktį didelį išaugome“.
Banko turtas po šio sandorio išaugo bent du kartus. Turime dvigubai daugiau klientų, o mūsų filialų tinklas išaugo trečdaliu. Taigi, banko vaidmuo ateityje galėtų būti visiškai kitoks, negu buvo.
– Koks tas vaidmuo galėtų būti?
– Kaip ir minėjau, kol kas mūsų rankos yra suvaržytos, kol dar nėra užbaigtas pats procesas, tačiau jam pasibaigus Šiaulių bankas atliks daug reikšmingesnį vaidmenį.
Vien pažiūrėjus į skaičius pagal indėlių portfelį šiandien esame ketvirtas bankas Lietuvoje, o pagal turtą - penktas. Tikrai galėsime drąsiai konkuruoti su didžiaisiais skandinavų bankais.
Manome, kad galime būti puikia alternatyva didiesiems bankams, nes esame lietuviško kapitalo, su stipriu Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko (ERPB) užnugariu. ERPB mus labai palaiko, yra didžiausias akcininkas, parėmė mus ir šiame sandoryje padidindamas mūsų banko kapitalą.
Galimybės tikrai bus didelės. Galbūt šiuo metu nesame labai aktyvūs bankininkystės rinkoje, nes tebevykstantis procesas yra daug svarbesnis negu, tarkim, naujų klientų paieška ar produktų kūrimas.
Vis tiek integravimas yra svarbiausia. Reikia sulaukti aukciono termino pabaigos, o tada jau pradėsime aktyviai dirbti, ieškoti klientų, siūlyti naujas paslaugas. Turėsime galimybę atnaujinti ir savo elektroninius sprendimus.
Šiuo metu džiaugiuosi, kad pavyko labai sėkmingai, praktiškai per savaitę, atnaujinti visas bankines paslaugas Ūkio banko klientams. Tai buvo labai didelis darbas.
– Planuojate keisti banko pavadinimą?
– Negaliu dabar to patvirtinti. Žinoma, dabar tapome daug didesniu ir reikšmingesniu banku. Yra žmonių, kurie mums rekomenduoja tai padaryti. Kita vertus, Šiaulių banko vardas taip pat turi daug privalumų, užtikrina tęstinumą, o klientai yra prie jo pripratę.
Kol kas sprendimo dėl naujo pavadinimo nesame priėmę.
– Ar tikrai Šiaulių banką galima vadinti lietuviško kapitalo banku? Vis dėlto EPRB yra didžiausias akcininkas.
– Aš sakyčiau, jog esame europietiškai lietuviškas bankas. Ne tik didžiausias mūsų akcininkas yra solidi finansų įstaiga, turime ir kitų užsieniečių akcininkų. Yra investicinių fondų, pavienių investuotojų.
Iš tiesų mūsų kapitalo struktūroje yra nemažai užsienio kapitalo. Gerai yra tai, kad esame akcinė, listinguojama bendrovė.
Mūsų akcijomis prekiaujama Vilniaus NASDAQ biržoje. Šiuo metu esame vienintelis Baltijos šalyse listinguojamas bankas, o mūsų akcininkų struktūra yra labai plati, jų turime apie 4 tūkst. ir nemažas apyvartas biržoje.
Tai mums padeda išlikti skaidria bendrove.
Iš visų šiandien Lietuvoje veikiančių bankų esame lietuviškiausias, nes nemažą mūsų kapitalo dalį sudaro akcininkai lietuviai.
Tačiau esmė yra ne lietuviškume, o tame, kaip yra priimami sprendimai. Didžiausias mūsų privalumas yra greiti ir operatyvūs sprendimai.
– Ar yra kokių nors lietuviško kapitalo trūkumų?
– Asmeniškai aš matau daug daugiau privalumų, nei trūkumų. Tai leidžia mums labai greitai priimti sprendimus. Tai leidžia mums paslaugas padaryti labai paprastas. Esu turėjęs tiek vienokios, tiek kitokios patirties.
Tikrai galiu pasakyti, jog tai yra labai didelis privalumas, kai tu gali susėdęs su vadovų komanda sprendimą priimti čia ir dabar ir tau nereikia jo derinti su kažkuo, kuris galbūt turi visiškai kitokius interesus, kartais sunkiai suprantamus.
Žinoma, galima matyti ir trūkumų. Pavyzdžiui, kiti Lietuvoje veikiantys bankai, galima sakyti, veikia šiltnamio sąlygomis. Jiems nereikia rūpintis nei kapitalu, nei ištekliais. Jiems labai paprasta gauti tiek finansavimo resursus, tiek kapitalo, jeigu to reikia.
Mes, tuo metu, veikiame rinkos sąlygomis, visada esame priversti dirbti su ribotais ištekliais. Toks darbas užtikrina, jog dirbame efektyviai, normaliomis rinkos sąlygomis.
Džiugina tai, kad banko rezultatai pastaruoju metu labai smarkiai gerėja. Ateityje jie bus dar geresni.
– Kiek žinau, žiemą jums gimė dvynukai.
– Taip, viskas įvyko vienu metu. Dvynukai gimė sausio pabaigoje, jau buvau parašęs prašymą išeiti tėvystės atostogų, informavau apie tai visus savo darbuotojus, bet turėjau jį atsiimti, nes įvyko tai, kas įvyko ir, deja, šalia abiejų mažylių turėjau dar ir darbą su dviem bankais.
Kolegos ir juokavo – du mažyliai, du bankai.
Dvynukai gimė sausio 30 dieną, o Lietuvos banko sprendimas apie Ūkio banko veiklos sustabdymą buvo paskelbtas vasario 12. Buvo daug džiaugsmo namuose ir daug rūpesčių darbe.
– Ar dabar šeimai laiko užtenka?
– Iki šiol tenka dirbti labai daug, norėčiau šeimai skirti daug daugiau laiko, deja, šiandien tai padaryti yra labai sunku, kad ir kaip stengčiausi. Stengiuosi visus savaitgalius praleisti Trakuose su šeima.
– Panašiu metu, kai gimė jūsų dvynukai, ir buvo uždarytas Ūkio bankas, išsiskyrėte su savo buvusia žmona.
– Taip, mes su ja jau dvejus metus gyvenome atskirai, tiesiog skyrybų procesas užtrunka. Teismai patvirtino skyrybas tik šių metų pradžioje.
Susutuokti su dabartine žmona galėjome tik po skyrybų, bet esame laimingi ir tiek. Nenorėčiau daugiau plėtotis, gandų ir taip pakanka. Ji turi sūnų iš pirmos santuokos, aš turiu dukrą iš pirmos santuokos. Stengiamės bendrauti, palaikyti ryšį.
Šiandien mano gyvenimas toks, kokį norėčiau gyventi.
– Kaip leidžiate laisvalaikį? Kokių turite pomėgių?
– Pomėgių turiu labai daug, tik jiems labai nėra laiko. Domiuosi fotografija, mėgstu sportuoti – slidinėti, žaisti lauko tenisą, tinklinį. Stengiuosi gyventi aktyvų gyvenimą.
Šiek tiek laipioju kalnais, stengiuosi išmokti ir išbandyti viską.
Didžiausias mano žygis buvo į McKinley kalną Aliaskoje. Čia kaip tik tų skyrybų metu, norėjau suprasti save ir pasitikrinti tą sprendimą.
Tai yra aukščiausias Šiaurės Amerikos kalnas, beveik 6,2 kilometro. Taip pat esu laipiojęs Himalajuose, Alpėse.
– Ar tai padėjo apsispręsti?
– Ne, aš jau buvau apsisprendęs anksčiau. Sprendimas dėl skyrybų buvo priimtas seniai, bet jį įgyvendinti nėra taip jau paprasta ir lengva.
Skyrybos reikalauja labai daug susikaupimo, kantrybės ir valios. Tikrai tai nėra lengvas procesas.
– Kada paskutinį kartą buvote paėmęs fotoaparatą į rankas?
– Vakar. Savaitgalius leidžiu su fotoaparatu. Dabar turiu nuostabų fotografijos objektą – dvynukus, savo šeimą.
Darbai darbais, bet stengiuosi visą savo laisvą laiką skirti šeimai. Tai didelis džiaugsmas ir laimė.
Manau, kad dvynukai buvo toks savotiškas Dievo, ar kaip nori vertink, patvirtinimas, kad aš turėjau žengti tą žingsnį dėl skyrybų.
***
Tai yra penktoji interviu ciklo „Bankininkai: ne apie pinigus“ dalis. Šia rašinių serija stengėmės atskleisti kitą, ne finansinių institucijų, bet žmonių kuriamos ekonomikos pusę.
