Ar įmanoma šaltą žiemą gyventi šiltai ir pigiai? Dalijamės patirtimi

Pigiausias būstui šildyti naudojamas kuras Lietuvoje – malkos. Net ir turintys galimybę šildytis dujomis jas įjungti ketina tik spūstelėjus rimtam šalčiui, namus prišildyti žmonės tikisi kūrendami židinį. O meistrai vos spėja suktis – jau kelis sezonus jie perdarinėja židinius taip, kad iš jų gyventojai išpeštų kuo daugiau naudos.

Kai prieš kelerius metus 45 metų Maksimas Vorinas su žmona nusipirko nebaigtą statyti namą Pavilnyje, ten jau rado sumontuotą šildymo sistemą su kietojo kuro katilu.

Kitos šildymo alternatyvos tuo metu šiame kvartale nebuvo, tad M.Vorinas iš karto pasirūpino malkomis. Iki tol individualaus namo šildymo patirties neturėjęs naujakurys nenumanė, kiek malkų gali prireikti žiemai, todėl 150 kvadratinių metrų ploto namui šildyti įsigytų malkų jam neužteko.

Teko jų skubiai pirkti viduržiemį.

„Tada atvežė lauke laikytas drėgnas malkas, kurios sunkiai įsidegdavo ir skleisdavo mažai šilumos. Prikimšta katilo pakura ištirpdavo per 4 valandas, todėl ryte namo radiatoriai jau būdavo atvėsę. Per pietus tekdavo iš darbo lėkti į namus, kad galėčiau vėl pakurti katilą”, – apie patirtus vargus pasakojo vyras.

Išgirdęs, kad durpių briketai duoda daugiau kaitros, jis įsigijo pilną sunkvežimį durpių.

Iš tikrųjų degdamos durpės karštį išlaikydavo per naktį, tačiau šeimininkas susidūrė su kita problema: kūrenant malkomis katile susikaupusius pelenus užtekdavo pašalinti vieną kartą per savaitę, o naudojant durpes katilą tekdavo valyti kas antrą dieną.

„Durpių pelenai – lyg miltai. Juos semiant tiek prisikvėpuodavau pelenų dulkių, kad po katilo valymo dar ilgai spjaudydavausi juodai”, – sakė M.Vorinas.

Išbandė jis ir pjuvenų granules. Pelenų likdavo net mažiau nei sudegus malkoms, tačiau beveik kas savaitę tekdavo važiuoti į parduotuvę ir tįsti maišus su granulėmis.

Kūriko darbas namuose ir nuolatinis katilo valymas vyrui taip įgriso, kad kai tik iki jo namo buvo atvesta dujų trasa, jis tuoj pat užmiršo malkas, įsirengė dujų katilinę ir kelis mėnesius mėgavosi šio šildymo privalumais.

Tiesa, tuomet kubinis metras dujų kainavo 76 centus. Šildymas dujomis apkarto, kai kubinio metro kaina šoktelėjo iki 1,26 lito, o netrukus pasiekė 1,58 lito. Kai dujų kaina stryktelėjo iki 2 litų 09 cento, žmogui kantrybė trūko.

Supratęs, kad tokio kainų šuolio nepakels, jis vėl sugrįžo prie malkų.

„Dabar iš miškų urėdijos parsivežiau ąžuolinių ir uosinių rąstų. Jie skaičiuojami kietmetriais, o tai yra pusantro karto daugiau nei skaldytas malkas perkant kubiniais metrais.

Be to, ir pats kietmetris rąstų kainuoja pigiau nei kubinis metras mažiau ne tokių kaitrių malkų”, – savo patirtimi dalijosi vilnietis.

Investicija – 10 tūkst. litų

Vilnietis Giedrius Š. šaltą žiemą irgi griežė dantimis – ne tik iš pykčio, kad dujos brangsta, bet ir iš šalčio, mat taupydamas stengėsi kuo mažiau šildyti namus.

Tačiau net ir tuomet kas mėnesį už tai sumokėdavo mažiausiai 900 litų.

„Maždaug 200 kvadratinių metrų name pirmo aukšto užpernai beveik nešildėme, net televizorius nuo šalčio nustojo veikti, antrame aukšte temperatūra siekė tik 14 laipsnių šilumos, ir dar už tai tokius pinigus mokėjau! Absurdas”, – piktinosi verslininkas.

Tad su žmona galutinai nusprendė keisti namo šildymo sistemą. Kadangi labai aiškiai žinojo, kiek galės tam skirti pinigų, kitų alternatyvų, išskyrus naują židinį, jie net nesvarstė.

Bet kuriai moderniai šildymo sistemai būtų tekę pakloti keliskart daugiau.

Šeima apskaičiavo, kad 10 tūkstančių litų užteks nugriauti buvusi atvirą židinį, vietoj jo pastatyti naują su kapsule ir išvedžioti ortakius, per kuriuos šiluma pateks į antrą aukštą. Darbams atlikti Giedrius pasamdė du meistrus.

Židinys buvo baigtas maždaug per pusantro mėnesio. Vyras džiaugiasi, kad praėjusią žiemą šeimos nariai nebešalo ir namuose visuomet buvo mažiausiai 20 laipsnių šilumos. Tiesa, dujų jis neužsuko – jomis šildė vandenį, vonios kambarius abiejuose aukštuose, o kai lauke spūstelėdavo šaltis – ir kambarius.

Žiemai jam pilnai užteko 8 kubinių metrų malkų. Ar nesijautė keliems mėnesiams tapęs kūriku? „Kol kas man tai malonumas. Nebijau ir šios žiemos. Juolab kad į namus perkėliau savo biurą, tad turiu galimybių nuolat prižiūrėti židinį”, – sakė Vilniaus priemiestyje gyvenantis verslininkas.

Šią žiemą jis būtinai pasikvies ekspertus, kad jie padarytų termografinę namo nuotrauką, ir jis galės pamatyti, kurioje vietoje tokia brangi šiluma dingsta iš namų. Nes ir kūrendamas kietu kuru jis įsitikinęs, kad moka už tai per daug.

Židinių meistras Saulius Sereičikas tiek daug užsakymų dar niekada neturėjo.

Šiandien jo klientai – žmonės, kurie išsigandę dujų kainų nori iš židinio išpešti kuo daugiau naudos, nes neturi finansinių galimybių rinktis kitokių šildymo būdų.

Apie trisdešimt procentų užsakovų prašo nugriauti seną nepraktišką židinį ir jo vietoje sumontuoti naują.

Net tada, kai kubinis metras dujų nekainavo nė lito, o bankai paskolas dalijo bene visiems norintiems ir jauni žmonės norėdavo stilingų židinių su atvira ugnimi, meistras juos stengdavosi atkalbėti nuo tokio sprendimo, ragindavo būtinai statyti židinį kapsulę, nes tada jis sutaupo net 70 proc. šilumos.

Ar įmanoma kapsulę įmontuoti į židinį, kurio šeimininkai nenori griauti?

„Aš tokių darbų nesiimu, galiu tik rekomenduoti įstatyti dureles su stiklu, bet tai sutaupys vos 10 proc. šilumos, na, gal dar šaltį, besiveržiantį pro kaminą, šiek tiek sulaikys”, – sakė jau kone aštuoniolika metų židinius statantis vilnietis.

Į naują 100 kvadratinių metrų gyvenamojo ploto vieno aukšto namą prieš šešerius metus įsikėlę Henrikas ir Lina būstą šildė degindami gamtines dujas.

Vakarais kūrenamas židinys įšildydavo tik 40 kvadratinių metrų ploto svetainę.

Apie būtinybę įsirengti alternatyvią šildymo sistemą šiauliečiai susimąstė antrąjį šildymo sezoną, kai prieš Kalėdas sugedo dujinis katilas.

Lauke spaudė 20 laipsnių šaltis, o meistras neturėjo galimybių visko sutaisyti, trūko detalių. „Tada supratome, kad viena šildymo sistema name nėra geras pasirinkimas. Juolab kad dujų kaina neprognozuojama, neaišku, ar nenutrūks jų tiekimas”, – sakė įmonę turintis Henrikas.

Šeima iki šio vidurvasario svarstė, kad išeitis būtų nuo svetainėje kūrenamo židinio išvedžioti ortakius ir į kitus kambarius.

„Manėme, kad pertvarkyti šildymo sistemą kainuos keliolika tūkstančių litų, baiminomės, jog reikės griauti sienas, – dvejones prisiminė Henrikas. – Tačiau apsisprendėme vos išvydę, kaip greitai ir nebrangiai tokią pertvarką savo name pasidarė mūsų bičiuliai.”

Iškviestas meistras šiauliečių porą pradžiugino vos išpjovęs skylę už židinio esančioje apdailos sienelėje. Paaiškėjo, kad pakanka vietos ortakiams išvesti į palėpę. Tačiau reikėjo prijungti siurblį, kuris per lubose įmontuotas angas į kambarius pūstų šiltą orą.

Pastogėje sumontuotas siurblys išsyk įsijungia, kai ortakiuose oras sušyla ar atvėsta iki 38 laipsnių. Kad sistema neįsijungtų per vasaros karščius, o šeimininkams nereikėtų ropštis į palėpę, meistras jungiklį įrengė pirmame aukšte.

Šildymo sistemos pertvarkymas šiauliečių šeimai kainavo 3000 litų. „Statant namą ortakius išvedžioti būtų kainavę dar pigiau, nes būtume išsivertę be brangiausios detalės – šilumos siurblio”, – sakė Henrikas.

Darbus atlikęs specialistas už tą pačią kainą ištaisė ir židinį montavusių meistrų darbo broką. Paaiškėjo, kad kapsulė nėra tinkamai izoliuota nuo apdailai panaudotos gipso plokštės, todėl ji jau buvo ėmusi trupėti.

Pirmąjį vakarą šiauliečiai sukūreno vos 8 malkas, o namas gretai įšilo iki 24 laipsnių. Rytą atsikėlę šeimininkai pamatė, kad per naktį temperatūra gerai apšiltintame karkasiniame name nukrito vos 4 laipsniais.

„Manau, šalčiausią žiemos mėnesį šildymas mums nekainuos daugiau nei 200 litų, todėl vasaros investicija atsipirks labai greitai”, – pertvarkyta šildymo sistema džiaugiasi pora.

Malkų kaitrumo grupės

I kaitrumo grupė: beržo, uosio, ąžuolo, klevo, skroblo, guobos malkos. II kaitrumo grupė: pušies, juodalksnio, blindės malkos. III kaitrumo grupė: eglės, drebulės, liepos, tuopos, gluosnio, baltalksnio, ievos malkos.

Atrodytų bene svarbiausia  malkų savybė  yra kaitrumas. Taip daugelis vadina malkų kaloringumą. Tai dydis, nurodantis kokį energijos (šilumos) kiekį išskirs tam tikras sudegintų malkų kiekis. Tačiau įvairiuose žinynuose teigiama,  kad visų sausų malkų kaloringumas yra beveik vienodas – 4510 kcal/kg.

Tačiau nevienodas malkų lyginamasis svoris, todėl  pravartu suskaičiuoti kiek išsiskiria šilumos sudeginus ne kilogramą, o 1 kubinį metrą (m3) malkų, arba kitaip - kietmetrį (ktm) medienos. Tai ypač svarbu žinant, kad malkos parduodamos ir perkamos tūriniais vienetais, o ne kilogramais ar tonomis.