A.Šapranauskas gyvena 1,7 tūkst. kvadratinių metrų rūmuose, stovinčiuose ant valdiškos žemės, kurios jam neleidžiama išpirkti. Tiesa, visai netoliese, pačioje Verkių parko širdyje ūžia statybos, kažkas statosi namus, tveria tvoras.
Įstatymo raidė gali būti kieta kaip metalas arba minkšta kaip plastilinas – nelygu, kaip ją taikys valdininkai. Nemažai pavyzdžių, kai statybą prižiūrinčios institucijos pro pirštus pažiūri į savavališkai pastatytus gremėzdus, aptvertas tvoras.
Liepė išardyti trinkeles
Vilniaus Gulbinų g. 84-ojo namo ir 40 hektarų žemės prie Gulbinų ežero šeimininkui, 63 metų A.Šapranauskui nepasisekė. Jis jau kelerius metus bylinėjasi su Teritorijų planavimo ir statybos inspekcija. Pylos gauna nuo Verkių ir Pavilnių regioninio parko direkcijos.
Anksčiau šioje vietoje buvo purvynė, klimpo automobiliai. A.Šapranauskas trinkelėmis išgrindė aikštelę prie Gulbinų ežero, pastatė suoliukus, pavėsinę poilsiautojams.
„Vasarą čia žmonių tiršta kaip Palangoje. Leidžiu žmonėms vasaroti ir savo kieme, savo lėšomis įrengiau automobilių stovėjimo aikštelę. Iš poilsiautojų neimu nė cento“, - tikino A.Šapranauskas.
Dabar statybos inspekcija liepia viską grąžinti į praeitį: išlupti trinkeles, išnešti suolus. Tegul būna klampynė, taip priklauso pagal įstatymą. Nes Gulbinų paežerės gražinimas – nelegalus, padarytas ant valstybinės, parko teritorijai priklausančios žemės.
Už tokią savavališką geradarystę A.Šapranauskui teko ne kartą mokėti baudas. Vilnietis nesigina, kad formaliai jis pažeidžia įstatymą. Bet tikina tapęs biurokratinių žaidimų auka.
Namas – privatus, žemė – valdiška
A.Šapranauskas formaliai negali net medžio savo kieme pasodinti ar nukirsti – kiemas ne jo, net žemė po didžiuliu statiniu – valstybės.
Jau daugiau kaip dvidešimt metų A.Šapranauskas rašo prašymus Vilniaus savivaldybei, Aplinkos ministerijai, Žemėtvarkos tarnybai, prašydamas leisti išsipirkti ar nors išsinuomoti dar 50 hektarų žemės.
Jam svarbiausia, kad valdžia leistų išsipirkti ar išsinuomoti žemę, ant kurios stovi jo namas. Tiksliau – statinių kompleksas. Neturėdamas savo žemės, jis negali daryti kapitalinio didžiulio namo remonto, kurio verkiant reikia. Negali čia įrengti viešbučio, kavinės, kaip buvo planavęs.
Teoriškai A.Šapranauskas turėtų perkelti savo 1,7 tūkst. kvadratinių metrų namą per kelis metrus, į vietą, kurioje prasideda jo išpirkta žemė. Aišku, tokį statinį perkelti vargu ar įmanoma net technikos pagalba.
Nežino, kiek namuose kambarių
Taip ir gyvena A.Šapranauskas nebaigtus statyti kunigaikščio rūmus primenančiuose mūruose vieni du su žmona. Šildomo ploto yra 500 kv.m., šildoma dujomis. Galima tik įsivaizduoti, kiek tokį namą šildyti kainuoja žiemą.
Kiek jo namuose kambarių, tinkamų gyventi ir pagalbinės-ūkinės paskirties patalpų, čia nuo 1988-ųjų gyvenantis vyriškis nežino.
„Kažkada buvau suskaičiavęs, dabar jau užmiršau. Į kai kuriuos kambarius metus neįkeliu kojos“, - juokėsi didingo, bet į teismų karuseles įsukto rūmo šeimininkas.
Atsakymai į prašymus parduoti ar išsinuomoti valdiškos žemės būna neigiami, motyvuojant tuo, kad tai – valstybinio parko teritorija, statyti neleidžiama.
Netepsi – nevažiuosi?
Į kebeknę vilnietis pateko todėl, kad žemė, kurią jis išsipirko apie 1990-uosius, priklausė Vilniaus rajonui, tuomet jokių kelblumų išsipirkti nebuvo.
O kiemas ir plotas, ant kurio stovi namas, – jau miesto, ir dar parko ribose, kur galioja griežti žemės pirkimo ir pardavimo įstatymai.
Griežti ne visiems vienodai. A.Šapranauskas rodė į Verkių parko teritorijoje užtvertą didžiulį plotą, kuriame burzgia statybinė technika, zuja darbininkai.
„Kodėl vieniems leidžiama pirkti, nuomoti žemę parke, o kitiems ne?“ - retoriškai klausė A.Šapranauskas.
Patyliukais jis prasitaria galbūt žinąs savo nesėkmingų klaidžiojimų po biurokratų kabinetus priežastį – „nepatepė“, kur reikia.
„Kyla įtarimų, kad mane nori priversti parduoti namus ir žemę. Juk vieta čia „auksinė“, prie Gulbinų ežero, Žalieji ežerai netoli“, - svarstė vilnietis.
Tačiau parduoti sodybos ir žemės išskirtinai gražioje vietoje jis šiukštu neketina.
Tiesa, ne už visas geradarystes A.Šapranauskas baudžiamas ir baramas. Savo lėšomis jis trinkelėmis išgrindė 700 kv.m. keliuką, už tai valdiškos tarnybos nebaudė, kaip ir automobilių stovėjimo aikštelė – legalus objektas, įrengtas ant nuosavos žemės.
Tik pagal biurokratinę logiką išeitų, jog keliukas prie A.Šapranausko namų ir poilsiautojų vilniečių pamėgtos paežerės turi baigtis purvynu. Žmonėms nepatogu, bet valdininkams – tinka, viskas pagal įstatymo raidę.
Vadina keistuoliu
Iš viso į Gulbino paežerės infrastruktūrą, legalią ir ne, A.Šapranauskas investavo apie pusę milijono litų santaupų.
„Vieni žmonės džiaugiasi, kad įkūriau patogią vietą poilsiui, kiti rašo skundus, kaip ir dera tikriems lietuviams. Kai kas rodydamas į mane pirštą prie smilkinio sukioja, atseit, kuoktelėjęs, ne šių laikų žmogus“, - liūdnokai juokavo A.Šapranauskas.
Verkių ir Pavilnių regioninio parko direktorė Vida Petiukonienė portalui lrytas.lt sakė, jog A.Šapranauskas privalo laikytis įstatymų, suprasti, kad savavališkos statybos, ypač parko teritorijoje, griežtai neleistinos.
„Jeigu A.Šapranauskas nori daryti gera, tegul tai daro laikydamasis įstatymų. Bet kokiai statybai, kelio grindimui turi būti parengtas projektas, suderintas su visomis kompetentingomis tarnybomis. A.Šapranauskas vienu metu buvo užtvėręs net tvorą per Riešės upelį“, - aiškino V.Petiukonienė.
A.Šapranauskas pripažino, jog prieš dvejus metus tikrai būta tvorų karo su parko direkcija. Jis buvo užtvėręs pravažiavimą iki jo sodybos ir tolyn miško keliuku link Žaliųjų ežerų neva todėl, kad čia nutrūktgalviškai lakstė keturračius apžergę jaunuoliai, riaumodavo į purvą įklimpę automobiliai.
Neturėjo bėdos, nusipirko malūną
Gulbinų gyventojai A.Šapranausko namus vadina tiesiog malūnu. Iš tiesų čia prieš 200 metų buvo pastatytas malūnas, miltus malęs net ir sovietmečiu.
Sovietinių laikų pabaigoje malūno pastatų kompleksas buvo pradėtas pritaikyti poilsio centrui. Bet tuomečiam SSRS vadovui Michailui Gorbačiovui paskelbus blaivybės kampaniją, kolūkio valdžia numojo ranka, nusprendusi, jog poilsis be degtinės – beprasmiškas.
Tuomet, 1988-aisiais, pastatą kaip patalpas kooperatyvui ir įsigijo baldininkas inžinierius A.Šapranauskas. Kaip paaiškėjo, jis tapo bėda ant savos galvos.
Į rūmus, kurie dūla ir gali sugriūti, A.Šapranauskas sudėjo visas savo santaupas, pinigus, kuriuos uždirbo iš anksčiau turėto verslo. Namą vilnietis buvo pradėjęs remontuoti, bet tai daryti be projekto jam draudžiama. O projekto daryti neleidžiama, nes pastatas - ant valstybinės žemės. Taip ir stovi geležiniai karkasai aplink pastatą.
Jo svajonei, patogioje vietoje įrengti agroturizmo bazę, nelemta išsipildyti iki šiol. Valstybė šiuo atveju atrodo kaip šuo ant šieno: nei pats ėda, nei kitiems leidžia.
