Ūkininkai nekonkuruoja su prekybininkais. Bet šeimos ūkiuose pagamintus produktus žmonės mieliau perka ir Vokietijoje, ir Belgijoje, ir Lietuvoje.
Ministrų receptas
Į Lietuvą atvykę kone dvi dešimtys ES žemės ūkio ministrų, Europos Komisijos bei Parlamento, nevyriausybinių organizacijų atstovai Vilniuje antradienį sprendė rebusą, kaip pagelbėti šeimos ūkiams, kad jie sudarytų atsvarą stambiesiems žemdirbiams.
Ministrai neišrado recepto, bet įrašą jame įrašė gana aiškiai. Viena sudėtinių „vaistų“ dalių – tai kooperacija. Nes tik draugėn, į grupes susibūrę ūkiai gali pretenduoti į didesnę paramą inovatyviems ar investicijų projektams.
Kita recepto sudedamoji – tai finansavimo (paskolų) politika. Trečioji – šeimos ūkiams palanki mokesčių politika, kurią savo ruožtu turi peržiūrėti kiekviena ES valstybė.
Likusi dalis – tai finansinė parama, kuri šeimos ūkius pasieks per Bendrosios žemės ūkio politikos priemones.
„Dėl Bendrosios žemės ūkio politikos sutarėme birželį. Politinių susitarimų nebekeisime. Tačiau dar yra pastabų paraštėse, kurias privalu ištrinti iki rugsėjo pabaigos. Antraip kiltų teisinių problemų, ir ūkininkams 2014-aisiais, pereinamuoju laikotarpiu, atsirastų sunkumų dėl tiesioginių išmokų“, - sakė Europos Parlamento Žemės ūkio ir kaimo plėtros komiteto pirmininkas Paolo De Castro.
Kuria darbo vietų
„Žemės ūkis yra viena maisto gamybos sektoriaus grandžių, kurioje išlaikomos šeimos verslo tradicijos. Tai bene vienintelė sritis, kai net vargų dėl smunkančios ekonomikos turinčiose valstybėse sukuriama naujų darbo vietų, pavyzdžiui, Graikijoje. Jauni žmonės ten renkasi ūkininkavimą. Žemdirbystė ateities profesija yra ir daugelyje kitų ES valstybių“, - sakė EK žemės ūkio komisaras rumunas Dacian Ciolos.
Vis dėlto ES žemės ūkio politikai neignoruoja ir to, kas visiems bado akis: emigracija iš Baltijos valstybių vis dar kaimą jose verčia į „mirusių sielų“ dykumą.
„Jaunimui kaimas nėra patrauklus. Nėra daug žmonių, kurie, grįžę iš emigracijos, suskanta įsikurti kaime ir imasi darbų savo ūkyje.
Todėl svarbu juos sudominti, pirmiausia – patraukliomis studijų programomis universitetuose“, - sakė žemės ūkio ministras Vigilijus Jukna.
Ūkis – šeimos verslas
Tokių ūkių, kuriuos valdo ir kuriuose dirba šeimos nariai, Lietuvoje yra apie 100 tūkst.
Ūkiai, kuriose darbuojasi šeimynykščiai, įdarbindami ir vieną kitą pagalbininką, yra labiausiai paplitęs ūkininkavimo modelis visose ES valstybėse narėse.
Ūkininkų šeima dažniausiai dėmesį sutelkia į išskirtinių produktų gamybą. Kepa duoną, slegia sūrius ar kemša dešras. Ir viską gamina taip, kad produktų įsigiję žmonės vėl ir vėl sugrįžtų pas juos apsipirkti. Taip šeimos užsitikrina ir pragyvenimo šaltinį.
Tačiau ES valstybėse pastaruosius du dešimtmečius šeimos ūkių skaičius traukėsi. Nes augantis gamybos našumas ir didesnė konkurencija su stambiais ūkiais sudėti padargus į pašiūrę privertė ne vieną ūkininką.
Tai – viena priežasčių, privertusių suklusti ir įvairių ES valstybių žemės ūkio politikus.
Pasak V.Juknos, spaudžiant stambiesiems ūkininkams, šeimos ūkiai dažnai susiduria su sunkumais, kurie sumenkina jų galimybę patekti į rinką.
„Norėdami išlikti konkurencingais, padidinti savo potencialą ir lankstumą, ūkiai linkę plėstis. Deja, taip neretai prarandamas šeimos ūkyje puoselėtų vertybių tęstinumas, lėtėja vietinės bei regioninės ekonomikos plėtra, krenta gamybos efektyvumas“, – sakė ministras.
***
Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja 2014 metus paskelbė Tarptautiniais šeimos ūkininkavimo metais.
Europos Komisija neseniai inicijavo viešas konsultacijas dėl šeimos ūkių vaidmens, siekiant identifikuoti pagrindinius iššūkius ir ateities prioritetus.
Šios iniciatyvos parodo, kokią svarbią vietą ES šalių ekonomikoje bei socialiniame gyvenime užima šeimos ūkininkavimo modelis, kurį neabejotinai galima įvardinti šimtmečius Europoje klestinčio, konkurencingo, tvaraus, orientuoto į rinką, harmoningai integruoto kaimo vietovėse ir atitinkančio visuomenės interesus žemės ūkio pagrindu.
