Dažnas eksportuotojas ar importuotojas, taip pat ir vietos rinkoje prekiaujančios ar paslaugas teikiančios įmonės susiduria su iššūkiu – kaip rasti naujų klientų? Neretai tokiu atveju į pagalbą jiems ateina tarpininkas, kuris, pasitelkdamas savo dalykinius ryšius ir įdirbį, suranda tiekėjo prekę ar paslaugą norintį pirkti klientą. Be jokios abejonės, prekes ar paslaugas parduodant per tarpininką, jų kaina klientui išauga dėl tarpininkavimo išlaidų.
Tiesioginis bendradarbiavimas tarp tiekėjo ir kliento būtų ekonomiškai naudingesnis ir vienam, ir kitam, todėl neretai atsitinka taip, kad tiekėjai bando pašalinti tarpininką iš tiekimo grandinės. Siekiant to išvengti ir apsaugoti tarpininko interesus, tiekėjo ir tarpininko sudaromose sutartyse dažnai įtraukiamos sąlygos dėl nekonkuravimo, t.y. tiekėjo įsipareigojimas nesudarinėti sandorių tiesiogiai su tarpininko klientais.
Tarpininkai, formuluodami sutarties sąlygas dėl nekonkuravimo, paprastai neskiria joms pakankamo dėmesio ir tik pamini, kad konkuravimas draudžiamas – tiesiogiai parduoti prekių ar paslaugų tarpininko klientams negalima. Panašios formuluotės praktikoje labai įprastos, tačiau, būdamos abstrakčios, jos nepadeda efektyviai apsaugoti tarpininko interesų. Vykdant tokius susitarimus lieka neaišku, kas yra tarpininko klientai, kokiu būdu tiekėjas apie juos informuojamas, ar tiekėjas konkrečiu atveju pažeidė nekonkuravimo įsipareigojimą, ar ne. Tai sudaro prielaidas kilti ginčui, o jam pasiekus teismą, ginčo baigtį labai sunku nuspėti.
Ginčų Lietuvos teismuose dėl nekonkuravimo susitarimų tarp verslo partnerių vykdymo yra buvę nedaug. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010 m. vasario 10 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-55/2009 pažymėjo, kad vertinant aplinkybę, ar buvo pažeistas nekonkuravimo susitarimas, būtina įvertinti šalies, kuriai taikoma sąlyga nekonkuruoti, galimybes įvertinti, kas yra konkretūs konkurentai. Teismas nurodė, kad susitarusios dėl nekonkuravimo šalys turi vadovautis bendraisiais Civiliniame kodekse nustatytais sutarčių vykdymo principais, ypač bendradarbiavimo principu ir atskleisti ar domėtis atskleidimu potencialių klientų, su kuriais neturėtų būti sudaromos sutartys. Pažymėtina, kad teismas nurodė, jog ir įsipareigojusiai šaliai tenka pareiga domėtis, kas galėtų būti nekonkuravimo sutartyje numatyti subjektai, su kuriais draudžiama sudaryti sutartis tiesiogiai, ir įpareigojančiai šaliai kyla pareiga užtikrinti tokios informacijos pateikimą kitai sutarties šaliai. Šias pareigas ir jų reikšmę pabrėžė ir bylą pakartotinai nagrinėjęs Lietuvos apeliacinis teismas, nurodydamas, kad konkrečioje byloje nei tarpininkas nepateikė savo klientų sąrašo, nei tiekėjas rodė iniciatyvą jį gauti, todėl abi šalys laikytinos vienodai kaltomis ir pažeidusiomis bendradarbiavimo pareigą.
Kitoje byloje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas analizavo žalos atlyginimo klausimą nekonkuravimo įsipareigojimo pažeidimo atveju. Teismas nurodė, kad vien pareigos neparduoti baldų tiesiogiai atsakovo klientams pažeidimas dar nėra pagrindas atlyginti žalą. Atsakovui kyla pareiga įrodyti konkretų atsiradusios žalos dydį, aplinkybes, patvirtinančias, kad ši žala nebūtų atsiradusi, jei ieškovas nebūtų pažeidęs sutarties. Kitaip tariant, šiai žalai įrodyti taikomos bendrosios įrodinėjimo taisyklės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-367/2011).
Dėl negausios Lietuvos teismų praktikos nekonkuravimo įsipareigojimų vykdymo klausimu kilus ginčui yra sunku prognozuoti būsimą teismo sprendimą. Nėra aišku, kuri šalis ir kokiu mastu turi užtikrinti įsipareigojimo nekonkuruoti vykdymą – įpareigojanti ar įsipareigojančioji? Remiantis minėta teismų praktika, panašu, kad pareiga informuoti ir domėtis tenka abiem šalims. Tai lemia ir būtinybę daugiau dėmesio skirti rengiant sutarčių sąlygas.
Dėl minėtų teisės taikymo ypatumų Advokatų profesinė bendrija Judickienė ir partneriai JUREX rekomenduoja, sudarant susitarimus dėl nekonkuravimo tarp verslo partnerių, numatyti tokias konkrečias sąlygas, kaip atskiras sąrašas asmenų, su kuriais vykdoma veikla laikytina pažeidžiančia tokį susitarimą. Pravartu būtų nurodyti ir konkrečias šalims tenkančias pareigas, pavyzdžiui, nustatyti, kad įpareigojančioji šalis privalo pateikti sąrašą asmenų, su kuriais draudžiama sudaryti sutartis, arba įsipareigojanti šalis, prieš sudarydama sutartis su kitais verslo partneriais, turi įsitikinti, jog šie nėra vieni iš įpareigojančiosios šalies klientų. Siekiant palengvinti žalos atlyginimo klausimo sprendimą, sutartyje vertėtų nustatyti minimalius nuostolius, atsirandančius pažeidus nekonkuravimo įsipareigojimą, su kuriais šalys sutinka iš anksto. Tokiu atveju būtų paprasčiau įrodinėti patirtą žalą ir prisiteisti nuostolių atlyginimą, o įsipareigojanti šalis būtų skatinama nepažeisti sutarties.
Advokatų profesinė bendrija Judickienė ir partneriai JUREX
