Kreditorius, priimdamas iš skolininko piniginės prievolės įvykdymą, turėtų žinoti šiame straipsnyje pateiktą informaciją, kuri padės išvengti ginčų tarp kreditoriaus ir skolininko dėl tinkamo piniginės prievolės vykdymo, o ginčui kilus – tinkamai ginti pažeistas kreditoriaus teises.
Prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai ir laikantis nustatytų terminų – šie bendrieji prievolių vykdymo principai galioja ir piniginių prievolių vykdymui. Piniginės prievolės, pagal jų vykdymo pobūdį, gali būti kelių rūšių: vykdytinos pilnai arba dalimis. Sutartis ar įstatymas gali nustatyti, kad skolininkas piniginę prievolę vykdo dalimis.
Tačiau, jei sutartimi šalys susitaria dėl pilno prievolės įvykdymo, o skolininkas kreditoriui įvykdo tik dalį prievolės, pastarasis turi teisę nepriimti prievolės dalinio įvykdymo ir iš skolininko (ikiteisminiu ar teisminiu būdu) reikalauti piniginę prievolę įvykdyti pilnai. Praktikoje dažnai pasitaiko atvejų, kai pilnai vykdytinos piniginės prievolės įvykdymo terminas yra suėjęs, tačiau skolininkas kreditoriui pasiūlo šią prievolę įvykdyti dalimis (skolos grąžinimas pagal šalių suderintą grafiką).
Jei kreditorius sutinka su tokiu skolininko pasiūlymu, pilnai vykdytina piniginė prievolė virsta į vykdytiną dalimis. Pastebėtina, kad gali būti ir atvirkštinė situacija, kai prievolę, kuri turi būti įvykdyta dalimis, skolininkas įvykdo iš karto pilnai. Esant tokiam atvejui įstatymai nenumato kreditoriui galimybės atsisakyti priimti tokį piniginės prievolės įvykdymą.
Kreditorius arba jo atstovas turi teisę gauti piniginės prievolės įvykdymą iš savo skolininko, o skolininkas yra įpareigotas prievolę įvykdyti tinkamam kreditoriui. Jei skolininkas piniginę prievolę įvykdo trečiajam asmeniu, prievolės įvykdymas laikomas netinkamu. Įstatymai numato dvi išimtis iš šios taisyklės: kreditorius patvirtina tokį įvykdymą arba faktiškai gauną visa įvykdymą iš trečiojo asmens.
Situaciją galėtų puikiai iliustruoti reikalavimo perleidimo atvejis, kai apie reikalavimo perleidimo faktą informuotas skolininkas prievolę įvykdo ne naujajam, o senajam (pirminiam) kreditoriui. Šiuo atveju skolininko piniginės prievolės įvykdymas senajam kreditoriui bus laikomas tinkamu, jei senasis kreditorius grąžins naujajam kreditoriui skolininko įmoką arba kitokiu būdu šią įmoką įskaitys, pavyzdžiui pateiks skolininkui įmokos įskaitymo aktą, kuriuo patvirtins skolininko piniginės prievolės įvykdymą.
Skolininkas turi teisę sustabdyti prievolės vykdymą, jei jis pagrįstai abejoja, kuriam kreditoriui privalu įvykdyti piniginę prievolę, tačiau negali atsisakyti įvykdyti prievolės, jie abejonės yra pašalinamos pateikus reikalavimo teisę patvirtinančius įrodymus. Atkreiptinas dėmesys, kad už skolininką prievolę gali įvykdyti ir trečiasis asmuo, išskyrus atvejus, kai sutartis ar prievolės esmė reikalauja, kad skolininkas įvykdytų ją asmeniškai.
Kreditoriui svarbu žinoti kaip laikantis įstatymų reikalavimų teisingai ir teisėtai paskirstyti skolininko įmokas. Skolininkas ir kreditorius gali tarpusavio susitarimu iš anksto susitarti dėl įmokų paskirstymo tvarkos, tačiau, jei tokio susitarimo prievoliniais teisiniais santykiais siejamos šalys nesudarė, įmokos įskaitomos įstatymų nustatyta tvarka.
Jei skolininkas, vykdydamas piniginę prievolę, sumoka įmoką, kuri nepadengia visos skolos sumos, kreditorius turi teisę skolininko įmoką įskaityti pirmiausiai skolos išieškojimo išlaidoms (teisinės pagalbos, vertimo, pašto išlaidas ir pan.), antra eile – įstatyminėms ar sutartinėms palūkanoms (už naudojimąsi kreditoriaus piniginėmis lėšomis), trečia eile - netesyboms (baudai ar delspinigiams) ir tik paskutiniąja eile įmokos skiriamos pagrindiniam reikalavimui įvykdyti. Ši tvarka yra privaloma skolininkui ir jis negali jos vienašališkai pakeisti.
Tačiau, jei atsitinka taip, jog skolininkas nurodo kitokią įmokų paskirstymo eilę, kreditorius turi teisę atsisakyti priimti jo įmokas. Taip pat kreditorius turi teisę atsisakyti priimti pagrindinės skolos mokėjimą, jei tuo pat metu nesumokamos palūkanos, kurių mokėjimo terminas yra suėjęs.
Ne mažiau svarbu kreditoriui taisyklingai paskirstyti įmokas, kai tas pats skolininkas turi kelias skolas. Žinotina, kad skolininkas nurodydamas mokėjimo paskirtį gali pareikšti, kurią skolą jis grąžina, tačiau ši teisė nėra absoliuti. Be kreditoriaus sutikimo negalima skirti įmokų piniginei prievolei, kurios mokėjimo terminas nėra suėjęs, kai kitų piniginių prievolių įvykdymo terminai įmokos atlikimo momentu jau yra suėję.
Tokia taisyklė nustatyta tam, kad neleistų skolininkui piktnaudžiauti teise, pažeidžiant piniginių prievolių vykdymo terminų eiliškumą. Situacijoje, kai kelių prievolių terminai yra suėję, kreditorius įskaitydamas skolininko įmoką pirmiausiai turi dengti seniausiai susidariusį įsiskolinimą, tačiau jei vienas įsiskolinimas yra užtikrintas (laidavimu, garantija ir pan.), o kitas ne, tuomet kreditorius skolininko įmokomis privalo dengti užtikrintą įsiskolinimą. Praktikoje pasitaiko situacijų, kai negalime taikyti nei vieno iš išvardintų įmokų paskirstymo būdu. Esant tokiai situacijai, kreditorius pasielgs teisėtai ir teisingai, jei skolininko įmokas paskirstys proporcingai visoms skoloms, atsižvelgdamas į jų dydį.
Reziumuojant tai, kas aukščiau išdėstyta, galime pastebėti, kad piniginės prievolės šalių tarpusavio santykių reguliavimu įstatymų leidėjas siekia išlaikyti kreditoriaus ir skolininko interesų pusiausvyrą, pernelyg nesuvaržydamas skolininko teisių ir maksimaliai užtikrindamas kreditoriaus interesus. Tinkamas įstatymų nustatytų reikalavimų laikymasis, vykdant pinigines prievoles, padeda ne tik užtikrinti civilinės apyvartos stabilumą, bet ir patenkinti abiejų piniginės prievolės šalių teisėtus lūkesčius.
