Pusantro šimto metrų keliukas ties Kaišiadorimis, sukantis pro vieną sodybą į Gudienos kaimo gyventojų žemes, šiuo metu yra užtvertas metaline užkarda.
Namą viename sklypų pasistačiusi šeima nė sapnuose nesapnavo, kad žemėtvarkininkai pames sveiką protą ir namo šeimyna kaskart trauks bekele.
Jaučiasi lyg pelėkautuose
„Sėdžiu pelėkautuose, – ištarė Vidmantas Petronis. – O tunelio gale, kurį surezgė biurokratai, neregėti jokio šviesos spindulėlio.”
Žemėtvarkininkų pradangintas kelias – ne tiktai jo, buvusio irkluotojo profesionalo galvos skausmas. Suktybės neįstengia perkrimsti ir devyni jo kaimynai – prie Kaišiadorių prigludusio Gudienos kaimo gyventojai.
Netekę kelio jie liko atkirsti nuo savo žemės sklypų, tad nebegali nei bulvių pasisodinti, nei daržovių užsiauginti.
Iki jų žemės rėžių, kuriuos juosia Lomenos ir Žaslos upeliai, traktoriumi privažiuoti neįmanoma, tad ką kalbėti apie jo traukiamus padargus. Mat savadarbis keliukas ne tik siauras – jo kelkraštyje įbestas ir aukštosios įtampos elektros stulpas.
Kelias buvo ir jo neliko
„Tėti, kaip aš pasieksiu mokyklą, kai tu išvažiuosi į darbą?” – atsakyti į šį trylikametės dukters Urtės klausimą V.Petronis negali. Dar tik pora mėnesių kaip šeima įsikūrė Gudienoje.
Vyras į darbą Vilniuje, Lietuvos radijo ir televizijos saugos tarnyboje, iš Kaišiadorių patraukia dar neprašvitus.
Užuot iš sodybos į Kaišiadorius pasukęs tiesiu vos 150 metrų ilgio keliu, einančiu per kaimynų Pilipavičių sklypą, jis daro vos ne dešimt kartų ilgesnį lanką bekele.
Automobilio išmaltas keliukas šliaužia palei Žaslos upelį, kerta ūkininko Česlavo Tiukšos žemę ir pasiekęs Kaišiadoris įneria į Žaliąją gatvę. Joje V.Petronis persėda iš visureigio į mažiau degalų srebiantį automobilį ir išskuba į sostinę.
„Darbe budėti tenka paromis. Tad bus dienų, kai dukters nuvežti į mokyklą Kaišiadoryse negalėsiu.
Vaikui pačiam teks kulniuoti pusantro kilometro atstumą išmaurotu pievų keliuku, kurį po lietaus net visureigiu įveikti nėra paprasta. Kito kelio nėra. Aplinkui – vien pievos”, – pasakojo V.Petronis.
Atimtas kelias jam – lyg ašaka gerklėje, nes kitų devynių žemės sklypų savininkai gyvena pačiame Gudienos kaime.
V.Petronis iš jų vienintelis, pasistatęs savo žemėje ūkininko sodybą.
Nedidelį rąstinį namą jis statė savo rankomis iš savo miško medienos.
„Stačiausi neskubėdamas, kad tik nereikėtų lįsti į skolas. Statybines medžiagas atsiveždavau tuo pačiu keliuku.
Būdavo, išeina ant kelio savininkas, šviesaus atminimo Stasys Pilipavičius ir vis įkanda: „Nebus ateityje šito kelio, nebus”, – pasakojo V.Petronis.
Atmintį ištrinti sunkiau
Ir iš tiesų vieną dieną jis atsitrenkė į užtvarą – kelią pastojusį tepaluotą metalinį vamzdį, apraizgytą spygliuota viela.
„Į dokumentus pasižiūrėk”, – anuomet, prieš aštuonerius metus, kaimynui juos ištiesė S.Pilipavičius.
Juose išties jokio kelio nebuvo. Lyg jis būtų buvęs ištrintas.
Žmonėms nuo pat 2005-ųjų į panosę kišami žemėtvarkininkų surašyti raštai, kad tikro kelio į jų sklypus per amžius nėra buvę. Nebuvo?
Juk patys žmonės, sumetę pinigus, kone prieš aštuonerius metus pirko žvyrą.
Vairuotojas, ant keliuko suvertęs jo 12 sunkvežimių, tebėra gyvas, sveikas ir atmintimi nesiskundžia.
Tą keliuką savo ranka yra pažymėję ir projektuotojai, prieš dešimt metų rengę žemės sklypų dokumentus. Akis jis bado topografinėse nuotraukose.
Vis dėlto žemėtvarkininkai pasistengė, kad detaliajame plane kelias išnyktų. Užtat dabar kaimynų žemėse jie gali ganyti savo karves.
Vietoj kelio – bekelė
„Atvažiuokite į svečius”, – kartais bičiulius paerzina V.Petronis. Mat tam nėra jokios galimybės. Nėra jokio per pievas vinguriuojančio takelio.
V.Petronis įsitikinęs, kad žmonės prarado kelią tik todėl, kad žemėtvarkininkai patalkino vieni kitiems.
Neseniai mirusio jo kaimyno S.Pilipavičiaus duktė Danguolė Jacinavičienė – Nacionalinės žemės tarnybos (NŽT) Kaišiadorių skyriaus vyriausioji specialistė.
Vargu ar tai atsitiktinumas, kad būtent Pilipavičiai prieš sunkmetį, kai žemės sklypų paklausa augo lyg ant mielių, įsigijo maždaug 8 arus greta jų sklypo buvusios valstybinės žemės.
Tuos arus ir dabar kerta pradangintasis keliukas ir aukštosios įtampos elektros linija.
Statyti po elektros laidais namų negalima, todėl tas kelias suformuotų sklypų savininkui buvo ypač neparankus.
„Matyt, žemėtvarkininkei su tėvais ir kilo mintis iš tos valstybinės žemės gabalo suprojektuoti du sklypus mažaaukščių namų statybai. Tačiau rengiant planą reikėjo ir mano parašo. Taip sužinojau, kad vieną sklypą ketinama parduoti, kitą – palikti šeimai”, – kalbėjo V.Petronis.
Parašą jis tuo metu, 2007-aisiais, suraitė nė nedvejodamas. Tačiau nežinojo, kas iš tikrųjų yra rezgama.
Būtent atliekant detalųjį planą jame nebeliko nužvyruoto kelio, o kaimiečiams daržų link pasiūlyta dardėti realiai nė neegzistuojančiu aplinkkeliu.
Sprogus statybų burbului, sklypai taip ir liko nei parduoti, nei įrašyti į Nekilnojamojo turto kadastrą ir registrą.
Todėl V.Petronis per juos negali nutiesti nei vandentiekio, nei kanalizacijos tinklų.
Klodamas elektros kabelį kone 300 metrų ilgio griovį jis kasė per kitų kaimynų žemes.
Liudininkų nesiklauso
Vienas po kito Gudienos kaimo Žaliosios gatvės gyventojai ne kartą įvairioms institucijoms aiškino, kad jie naudojosi per S.Pilipavičiaus sodybą sukančiu keliu. Ir kad jam remontuoti patys rinko pinigus.
Nepradingo ir septynerių metų senumo Kaišiadorių apylinkės seniūnijos raštas, suguldytas Kauno apskrities administracijai.
Jame liudijama, kad seniūnijos gyventojai surinko pinigų keliui žvyruoti.
Netekę vilties, kad jiems kas nors pagelbės, šiemet gudieniškiai kreipėsi į Kauno apygardos prokuratūrą. Ir sulaukė kurioziško atsakymo.
Esą nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo teigti, kad žemės sklypai privatizuoti neteisėtai, panaikinant bendrojo naudojimo kelią ir taip pažeidžiant viešąjį interesą.
„Pasirodo, kad prokuroras paprašė Kaišiadorių savivaldybės ir Nacionalinės žemės tarnybos išvadų. Rengiant pastarosios išvadą dalyvavo pati mano kaimynė, Kaišiadorių žemėtvarkos skyriaus specialistė D.Jacinavičienė”, – piktinosi V.Petronis.
Negana to, anot pašnekovo, savivaldybės vardu pažymą parengė jos Teritorijų planavimo skyriaus specialistė Sonata Jonikavičienė, kurios šeimos verslas susijęs būtent su NŽT, – jos vyro vadovaujamai bendrovei „Geosoma” NŽT yra išdavusi licenciją topografiniams planams atlikti.
Kita vertus, ta pati „Geosoma” yra padariusi V.Petronio sklypo topografinį planą ir jame pažymėjusi nelemtąjį keliuką.
2006-aisiais planas buvo suderintas su įvairiomis institucijomis. Bet kaimynų rengtame detaliajame plane jis išnyko.
Kokį vėlinį suvėlė žemėtvarkininkai, šiuo metu aiškinasi ir Seimo kontrolieriai.
Dažniausi ginčai – dėl kelių
Gintaras Gružauskas
Kaišiadorių savivaldybės administracijos direktorius
„Kartu su seniūnijos darbuotojais lankėmės Gudienos kaime. Situacija absurdiška. Kaimo žmonės palikti be kelio. Atrodytų, akivaizdu, kad viešasis interesas yra pažeistas.
Bet esame bejėgiai – savivaldybė negali daryti jokios įtakos. Teritorijų planavimo dokumentuose yra padarytas žemėtvarkos projektas.
Jis galioja, ir mes privalome jo laikytis. Yra parengtas ir detalusis planas, kuriame kelias nenumatytas.
Vis dėlto tokių incidentų, kurių dalyviai yra žemėtvarkininkai, netrūksta. Dažniausiai ginčijamasi būtent dėl kelių.
Neretai pasitaiko, kad rengiant žemėtvarkos projektus keliams vieta apskritai nenumatoma arba jie taip padaromi, kad žmonės lieka be privažiavimo iki savo sklypų.
Būna, kad kas nors ir servitutinius (bendrojo naudojimo) kelius užtveria. Tad konfliktinių situacijų netrūksta.
Nė viena savivaldybė to neišvengia. Juk žemėtvarkininkai ypač ilgai formuoja sklypus. Ir yla iš maišo negreitai išlenda.”
Paskutinė viltis – teismo sprendimas
Lukrecijus Tubys
Nacionalinės žemės tarnybos atstovas
„S.Pilipavičiui Kaišiadorių rajono valdyba 1991 metais valstiečių ūkiui steigti skyrė 12,4 ha du žemės sklypus Šaknių ir Gudienos kaimuose. Gudienos kaime esančiame sklype ginčo kelias nenurodytas. Vėliau šiuos sklypus S.Pilipavičius įsigijo kaip privačią nuosavybę.
2007-aisiais S.Pilipavičius atliko Gudienos kaime esančio sklypo kadastrinius matavimus, kuriuos ženklinant dalyvavo ir gretimų sklypų savininkai, tarp jų – ir V.Petronis.
Tuo metu žmonės, ženklinant sklypą, pretenzijų dėl kelio nekėlė – pasirašė žemės sklypo parodymo akte. Jame kelio, dėl kurio ginčijamasi, nėra. Tad realiai nebuvo ko panaikinti.
Šiuo metu sklypas priklauso jo paveldėtojai N.Pilipavičienei. NŽT nuomone, susidariusiai problemai spręsti gali būti nustatytas kelio servitutas.
Tai suteiktų teisę V.Petroniui ir kitiems Gudienos kaimo žmonėms nevaržomiems važiuoti per N.Pilipavičienei priklausantį žemės sklypą.
Pagal Civilinį kodeksą, servitutą gali nustatyti įstatymai, sandoriai ir teismo sprendimas, o įstatymo numatytais atvejais – ir administracinis aktas. Tačiau privačiame sklype administracine tvarka kelio servituto nustatyti nėra galimybių.
Tokiu atveju dėl kelio servituto nustatymo žmonės turi tartis su žemės sklypo savininku, o nepavykus susitarti – kreiptis į teismą.”
Kaimą kiršina tvora ant kelio
* Panaši situacija susiklostė Širvintų rajone, kur ant vienintelio kelio, vedančio per Pigonių kaimą, išdygo tvora. Ją, pasinaudodama žemėtvarkininkų klaida, savo kieme pastatė Mikalina Gumuliauskienė (nuotr.).
* Taip atsitiko todėl, kad prieš beveik du dešimtmečius formuodami žemės sklypą žemėtvarkininkai neišskyrė bendram naudojimui kelio.
* „Norime žinoti, kas ir kokiu pagrindu leido M.Gumuliauskienei šį kelią uždaryti. Juk net medžio, augančio nuosavame kieme, negali nupjauti be aplinkosaugininkų leidimo, o čia kaimo kelias tapo privačia nuosavybe”, – stebėjosi dabar už tvoros esančiose septyniose sodybose gyvenantys pigoniškiai.
* Jie dėl užtverto kelio patiriantys nepatogumų: į kaimą negali atvažiuoti mokyklinis autobusiukas, o kelionė iki artimiausio asfaltuoto kelio Musninkai-Čiobiškis pailgėjo du kartus ir siekia beveik 4 kilometrus į vieną pusę.
* Nacionalinės žemės tarnybos Širvintų skyrius jau yra surinkęs visą medžiagą ir per teismus bandys visuomenės poreikiams įteisinti M.Gumuliauskienės namų valdą kertantį kelią.
