Valakampių paplūdimyje - architektūros šedevras menininkams

Suprantama, plečiantis urbanizuotoms teritorijoms ir sparčiai nykstant natūralios arba minkštai-kultūrinės gamtos teritorijai, tam tikros nacionalinės savisaugos reakcijos yra visiškai natūralios. Tačiau tų reakcijų pobūdis ir turinys turėtų būti adekvatus konkrečios visuomenės gebėjimui įvertinti kultūros santykį su natūralia gamta ir objektyviai bei racionaliai pasirinkti derinį.

Manyčiau, kad tam tikras „legalus“ kultūros ir gamtos derinimo santykis – tiksliausiai atspindi kiekvienos tautos nacionalinį mentalitetą. Tiek plėtros, pažangos, tiek architektūrinės kultūros prasme.

Retas reiškinys architektūros poligone

Gali būti, kad būtent šią vasarą Valakampiuose baigtas statyti Ruperto menų inkubatorius taps gyvu egzemplioriumi ekokultūriniams pareiškimams ir vertinimams.

Pirmiausia todėl, kad atsirado nuostabiame, pagoniškais vietovardžiais sustiprintame, Vilniaus landšafte. Antra, todėl, kad yra lengvai pasiekiamas ir apžiūrimas. Trečia, todėl, kad neturi jokių gamtai agresyvios architektūros požymių. Ketvirta, todėl, kad neturi madingo dizaino skiriamųjų ženklų. Penkta, todėl, kad naująjame Valakampių pastate įrengta ne uždara privati komercinė vietelė, o atvira kultūrinė įstaiga.

Šis namas svarbus ir dar vienu aspektu. Ko gero pirmą kartą susiduriu su tikrai brandžia lietuviška architektūra, kurioje telpa ir subtili architektūrinė klausa, ir išmintinga, logiška, funkcionali erdvė, ir profesionalus, motyvuotas medžiagos valdymas. Meistrystė, santūrumas ir aiški archikultūrinė spinduliuotė – be galo retas derinys šiuolaikinėje lietuviškoje architektūroje.

Kadangi turiu galimybę stebėti Audriaus Ambraso kūrybą nuo studijų laikų, drįsčiau teigti, kad pagaliau, realizavęs daugybę skirtingų projektų, architektas įgijo brandžią architektūrinę formą, kuri leidžia tikėtis, kad ir toliau bus bylojama būtent architektūrine kalba: aiškiai, įtaigiai ir pakankamai. Apsieinant be greitai gendančio dizainogeniško plepėjimo bei drugeliškų vasaros madų, dievinamų žurnalų blizgiais viršeliais ir menotyryčių.

A.Ambraso architektų biuro (Audrius Ambrasas, Vilma Adomonytė, Mindaugas Reklaitis) realizuotas architektūriškai tylaus ir išmintingo namo projektas Valakampių peizaže – pati tikriausia pagarba nuostabiai Neries vingio gamtinei aplinkai.

Ruperto menų inkubatorius stovi landšaftiškos Vaidilutės gatvės ašyje, prie antrojo Valakampių paplūdimio. Kažkada čia stovėjo aktuali „mažosios Palangos“ krautuvėlė prie buvusio troleibusų žiedo, kurioje šiltaisiais mėnesiais dūzgė mikrokurortinis gyvenimas.

Anot A.Ambraso, kurortinė aplinka ir meno kūrimo paslaptis buvo pagrindinės architektūrinės idėjos inspiracijos. Architektas tiki, kad „medžio apdaila vizualiai tirpina pastatą pušyne, o vienintelė anga akliname pagrindiniame fasade masina lankytoją tarsi pro rakto skylutę pažvelgti į menininkų pasaulį“.

Pirmame Ruperto menų inkubatoriaus aukšte – universali salė, skaitykla, administracijos patalpos. Rūsyje – kompiuterinio meno dirbtuvės, gaunančios šviesą, dėka terasinių stoglangių.

Antrame aukšte apie pagrindinę pastato ašį išdėstytos reziduojančių menininkų studijos. Jos yra dviejų tipų – su lauko terasomis arba su vidinėmis antresolėmis. Iš antrojo aukšto koridoriaus atvirais laiptais akimirksniu galima nusileisti tiesiai į Valakampių lankas.

Ramiai, tektoniškai skaidyti fasadai apkalti termiškai apdorotomis pušinėmis lentomis su tarpeliais. Jos niekuo nedengtos ir nedažytos, todėl pilkėja akyse ir įgauna lietuviško kaimo statinių aplinkai draugiško drebuliškumo. Cokolinė pastato dalis subtiliai pabrėžta iš tos pačios termomedienos suformuotais piliastriukais. Vidaus dizainas – balintos pušinės dailylentės, balinto uosio parketlentės, o rūsyje – šlifuotas grindinis betonas.

Baldai pratęsė lakoniškos architektūros mintį Atkreiptinas dėmesys ir į originalius Ruperto menų inkubatoriaus baldus, kuriuos suprojektavo dizaineriai Nauris Kalinauskas ir Dalia Mauricaitė (studija „Contraforma“), o pagamino firma „Daiktų viešbutis“. Baldai korektiškai pratęsia lakoniškos architektūros mintį interjere ir tiek medžiagiškai, tiek plastine kalba, darniai suskamba bendroje stilistinėje visumoje.

Žinoma, būtina pastebėti ir itin aktualią interjerinę „smulkmeną“ – lietuvišką kėdę „#004”. Kėdės projektavimas ir gamyba – rimtas iššūkis kiekvienam dizaineriui, todėl N.Kalinauskas šiuo atveju vertas atskiro komplimento ir padrąsinimo.

Kadangi šiuolaikinėje Lietuvoje įsigali tradicija, jog šiuolaikinio meno kūrinys be aiškinamojo rašto – it R.Cicinas be fonogramos, norėtųsi šiomis keliomis pastraipomis ir apsiriboti, kad nedevalvuoti iki ŠMC formato tikrų tikriausio architektūrinio įvykio – Ruperto menų inkubatoriaus premjeros.