Lietuvoje atidaromą „Ikea“ tinklą įkūrė ekscentriškas šykštuolis

„Ikea“ sėkmės skrydis prasidėjo 1953 metais, kai I. Kampradas nusipirko nedidelį baldų fabriką.

Iki tol švedo verslas apsiribojo smulkmenų pirkimu ir perpardavimu. Dar būdamas penkerių I. Kampradas pradėjo pardavinėti degtukus artimiausiems kaimynams: vaikas suvokė, kad pirkti degtukus didesniais kiekiais Stokholme ir parduoti juos net ir už tikrai žemą kainą apsimoka. Paaugęs vaikinas pelną reinvestavo ir savo verslą išplėtė į prekybą žuvimi, sėklomis, kalėdinėmis dekoracijomis, pieštukais ir rašikliais. I. Kampradas nesustojo plėsdamas siūlomų prekių asortimentą ir netrukus jame atsirado piniginės, laikrodžiai, juvelyriniai dirbiniai ir kojinės. Kai sulaukęs 17-os iš tėvo už gerą mokslą gavo atlygį, jis įkūrė „Ikea“.

„Ikea“ – iš pirmo žvilgsnio atrodo beprasmis raidžių rinkinys. Iš tiesų „Ikea“ pavadinimas kilo iš I. Kamprado inicialų bei pridėjus pirmąsias Elmtarido ir Agunarido – gimtųjų vietų, kur jaunasis verslininkas užaugo, pavadinimų raides.

1947 m. „Ikea“ produktų linijoje atsirado baldų. Kadangi I. Kampradas samdė vietinius gamintojus, jis galėjo produktų pasiūlyti mažesnėmis kainomis. „Ikea“ gaminami baldai sulaukė didžiulės sėkmės, tad 1951 m. I. Kampradas nusprendė baigti reikalus su kitomis prekėmis, o po poros metų buvo paskelbta, kad „Ikea“ pati imsis baldų gamybos.

Pasakojama, kad sykį I. Kampradas išgirdo vieną savo konstruktorių, išvargintą nesėkmės mėginant visais įmanomais būdais į automobilį įkišti stalą, tariant: „Nuimkime kojas ir pakiškime jas po apačia.“ I. Kampradas suvokė šios frazės potencialą. Netrukus „Ikea“ pasiūlė produktų liniją, kurie parduodant nebuvo surinkti.

Būtent tai, kad „Ikea“ pasiūlė vartotojams patiems susirinkti nusipirktus baldus, ir buvo įmonės išskirtinumas. Baldų pasaulyje tai buvo visiška naujovė. „Mes atliekame savo darbą, jūs – savo. Drauge mes taupome pinigus.“ Toks buvo „Ikea“ šūkis. Kone visi koncerno gaminiai buvo ir tebėra patogiai pakuojami, o tai sumažina transportavimo išlaidas ir sumenkina grėsmę juos pažeisti pervežant, kartu tai leidžia daugiau prekių sutalpinti parduotuvių sandėliuose.

Koncernas savo tinklapyje rašo, kad Švedijoje ir gamta, ir namai yra ypač svarbūs žmonių gyvenime. Lengviausiai švediškų namų apstatymo stilių galima apibūdinti gamtos epitetais – daug šviesos ir gaivaus oro, kartu viskas santūru ir paprasta. Galvodami apie švedus, mes paprastai siejame jų gyvenimo būdą su sumanumu, praktiškumu ir sveika gyvensena. Toks švedų gyvenimo būdas atsispindi ir „Ikea“ prekių asortimente. Gaiva, natūralumas ir laisvė perteikiami spalvose, medžiagose bei kuriamose erdvėse: šviesi mediena, natūralūs audiniai ir neapdoroti paviršiai.

Surinkti baldus pačiam – ne vienintelė naujovė, kurią savo klientams pasiūlė I. Kampradas. Kai tarp baldų gamintojų įsiplieskė aršus kainų karas, „Ikea“ įkūrėjas pasiūlė naujovę iki tol baldus iš katalogų įsigyti įpratusiems pirkėjams – jis ėmė rengti parodas, kuriose žmonės galėdavo apžiūrėti ir patys įvertinti baldų kokybę.

Beje, didžiausia pasaulyje „Ikea“, esanti Stokholme, buvo atidaryta 1965 metais.

Na ir kas, kad pinigais I. Kampradas galėtų taškytis į kairę ir dešinę – važinėti prabangiu automobiliu, tolesnėms kelionėms įsigyti lėktuvą, leisti sau mėgautis prabangiais drabužiais ir aksesuarais, valgyti išskirtinį maistą. Iš tiesų viskas yra atvirkščiai: 3,3 mlrd. JAV dolerių turtą sukaupęs „Ikea“ įkūrėjas važinėja senučiuke „Volvo“, skraido geriausiu atveju ekonomine klase, apsistoja ne pirmos klasės viešbučiuose ir rengiasi toli gražu ne stilingai.

Kalbama, kad iš kavinių jis namo parsineša druskos ir pipirų pakelius, o jei kartais būdamas viešbutyje ištrokšta ir atsigaivina gėrimais iš numeryje esančio baro, kad nereikėtų už juos permokėti atsiskaitant registratūroje, I. Kampradas gėrimus nuperka parduotuvėje ir pastato atgal į barą.

Pasakojama, kad sykį jis nebuvo įleistas į verslo apdovanojimų Švedijoje renginį, nes į ceremoniją atvyko autobusu.

Tokį savo elgesį verslininkas aiškina štai kaip: „Prabangių viešbučių vengiame ne tik mažesnių išlaidų sumetimais. Mums nereikia prašmatnių automobilių, garsių vardų, uniformų ir kitų statuso simbolių. Mes pasikliaujame savo stiprybe ir valia.“ Be to, jis, kaip įmonės vadovas, jaučia pareigą rodyti pavyzdį, kaip reikia taupyti, kad to paties sulauktų ir iš savo pavaldinių.

Didžiausia gyvenimo klaida – pronacistiniai susirinkimai

I. Kampradas – ūkininkų vaikas, paauglystėje lankęsis keliuose pronacistiniuose susirinkimuose. Kai 1994-aisiais tai paaiškėjo, „Ikea“ įkūrėjas pripažino, kad tai – didžiausia klaida jo gyvenime, ir klausė, ar gali būti atleista už tokią kvailystę.

„Ikea“ įkūrėjas pirmuosius laikraščių puslapius užkariavo 2004-aisiais, kai Švedijos verslo žurnalas „Veckans Affarer“ pranešė, kad tėvynainis tapo turtingiausiu žmogumi pasaulyje, aplenkusiu netgi Billą Gatesą. Nors netipiška koncerno savininkų struktūra dėl šio fakto tvirtumo ir kelia abejonių, tačiau neabejojama, kad „Ikea“ – viena didžiausių ir sėkmingiausių privačių įmonių pasaulyje.

I. Kampradas, turtingiausias žmogus, gimęs Europoje, ir 7 pagal turtingumą pasaulio žmogus, kenčia nuo tam tikros disleksijos formos. Dėl to jam kildavo keblumų, kai tekdavo prisiminti užsakymo skaičius. Štai kaip verslininkas sukosi iš padėties: vietoj baldams įprastų kodų, žyminčių, koks tai gaminys, I. Kampradas rašė vardus. Lovos, drabužių spintos ir prieškambario baldai vadinami Norvegijos vietovių vardais, kėdėms ir stalams duodami vyrų vardai, medžiagoms ir užuolaidoms – moterų, o sodo baldai identifikuojami juos pavadinant Švedijos salų vardais.

Dėl ginčo su Kampradais iš „Ikea“ išėjęs Johanas Stenebas parašė knygą „Tiesa apie „Ikea“. Vadybininkas prabyla“. Joje ilgametis koncerno darbuotojas pasakoja, kad „Ikea“ vyrauja subtili diskriminacija. Mat moterys ir užsieniečiai koncerne gali užimti tik tas pareigas, kuriose nepriimami svarbūs sprendimai. Tiesa, oficialiai I. Kampradas yra sakęs, kad „Ikea“ reikia daugiau moterų vadybininkių, nes būtent moterys dėl daug ko priima sprendimus namuose. Apskritai į tuos, kas kilę ne iš gimtųjų I. Kamprado vietų, jis žiūrintis įtariai. O koncerno vadovybei apie viską, kas vyksta „Ikea“ pasaulyje, praneša skundikai, pastatę ausis klausantys, ką šneka koncerno darbuotojai.

Nepaisant tokių paslapčių paviešinimo, „Ikea“ gyvuoja kaip gyvavusi.

Tą patį galima pasakyti ir apie jos įkūrėją. Nors I. Kampradas skaičiuoja jau ne penktą ir net ne septintą dešimtį metų, tačiau kai žurnalistai 87-erių verslininko paklausė, kada jis ketina palikti verslą, šis atsakęs, jog neturi laiko mirti. Vis dėlto neseniai jis atsitraukė ir vietą direktorių taryboje perleido sūnui Mathiasui. Kitos dvi I. Kamprado atžalos – Jonas ir Peteris – taip pat įtrauktos į „Ikea“ veiklą ir yra koncerno grupių valdybų nariai. Trijų brolių iššūkis – plėtra Kinijoje ir Indijoje bei tolesnis įsitvirtinimas internete.

Daugiau nei dešimtmetį „Ikea“ veiklą sekusiam žurnalistui Bosse‘ui Vikingsonui susidarė įspūdis, kad jau kuris laikas koncerne vyrauja tokia atmosfera – I. Kamprado išklausoma, tačiau didelio dėmesio į tai, ką sako „Ikea“ įkūrėjas, nekreipiama. Žurnalistas mini ir tokį atvejį: kiek anksčiau „Ikea Group“ vadovas pranešė, kad planuoja per metus atidaryti 20–25 parduotuves. Apie tai paklausus I. Kamprado šis atsakė, kad nieko apie tai nežino.

Naujas posūkis „Ikea“ įkūrėjo gyvenimo kelyje yra ne tik atsitraukimas iš oficialių pareigų. Garbaus amžiaus verslininkas po 30-ies metų, praleistų Šveicarijoje, grįžta į gimtąją Švediją, kad, kaip teigia jis pats, galėtų daugiau laiko praleisti su šeima ir draugais. 87-erių verslininkas apsistos ūkyje netoliese savo gimtų vietų Almhute, pietų Švedijoje. Apie tokius pokyčius I. Kampradas ėmė galvoti dar 2011-aisiais, kai mirė jo žmona. Į Šveicariją „Ikea“ įkūrėjas iškūrė bėgdamas nuo prabangos mokesčių.