Kreditavimo rizikos vertinimo bendrovė „Creditreform” kaimo vaistinėms nustatė diagnozę – nebūties.
Esą vaistinių, kurios nepriklauso tinklams, bemaž nebeliko. Ne tik kaime, bet ir miestuose.
Vasarą žmonės serga mažiau, mažiau reikia vaistų, todėl menka apyvarta per pastaruosius porą mėnesių į kampą įspeitė jau penkiolika vaistinių, rašo „Lietuvos rytas”.
Teko atsisakyti verslo
Birželį Valstybinė vaistų kontrolės tarnyba panaikino septynių vaistinių veiklos licencijas. Liepą – dar aštuonių. Šį mėnesį Mažeikių rajone neliko Tirkšlių vaistinės, Šilutės rajone, Juknaičiuose, – „Apothecos”, Alytuje – dviejų „Vaivoro” vaistinių bei Danguolės vaistinės.
Širvintų rajone, Klonėnuose, duris užvėrė dvi Baltijos farmacijos centro vaistinės. Šiek tiek anksčiau buvo uždaryta Molėtų vaistinė. Vilniuje neliko „Gairos”, „Gelsvės”, Klaipėdoje – Mokyklos vaistinių.
„Smulkiesiems neįmanoma konkuruoti su didžiaisiais tinklais. Metai kiti, ir pavienių vaistinių nebeliks”, – kartėlio neslėpė buvusi Tirkšlių vaistinės vadovė Romualda Jakštienė.
Tirkšlių gyventojai neliko be vaistų. Tose pačiose patalpose dabar vaistais prekiauja „Gintarinė vaistinė”. Mat dažniausiai galo su galu nesuduriantys vaistinių savininkai atsitraukdami farmacijos verslui pritaikytas patalpas išnuomoja tinklams.
Anot R.Jakštienės, jai pasisekė bent tuo, kad verslą perėmė „Gintarinė vaistinė”. Bet merdėjančioms kaimo vaistinėms tokių galimybių neliko. Tinklų nedomina atokios, tiekėjams įsiskolinusios, menką apyvartą išspaudžiančios vaistinės.
Pasidavė po 20 metų
„Gintarinės vaistinės” iškaba Rokiškyje prieš keletą mėnesių pakeitė penkias Sauliaus Jasiulevičiaus vaistines.
„Esu nebe vaistininkas, dabar aš – Rokiškio psichikos sveikatos centro vadovas”, – valdiškoje kėdėje S.Jasiulevičius kol kas jaučiasi ne itin jaukiai.
Farmacijos versle jis dirbo nuo 1993-iųjų. Paliko jį po 20 metų supratęs, kad sąlygų smulkiajam ir vidutiniam farmacijos verslui egzistuoti Lietuvoje nebėra.
„Mano vaistines pakirto reklama. Jos buvo pasmerktos žlugti”, – patikino rokiškėnas. Jo teigimu, kai reklamuojami ne patys vaistai, bet ypatinga jų kaina, tiksliau – nuolaidos, pacientai vorele traukia ten, kur kviečia reklama.
„Vaistų gamintojai sutaria su tiekėjais dėl kainų. Pastarieji, nustatę ją kainą, vėliau gali ja manipuliuoti, esą parduoti pigiau. Bet tai tėra rinkodara. Skirtinguose tinkluose skirtingu laiku sukasi tos pačios akcinės prekės”, – aiškino pašnekovas.
Anot S. Jasiulevičiaus, farmacijos sistemos ateities neįmanoma prognozuoti.
„Tinklų vaistinėse provizoriai gauna bazinę algą, o visa kita užsidirba gaudami procentus nuo parduotų reklamuojamų vaistų skaičiaus.
Tai viena šio verslo pusė. Kita – tinklų vaistinės neužsako vaistų retoms ligoms gydyti, nes tokių preparatų prireikia retai, jie brangūs, o antkainis mažas. Žmogus negali gauti to, ko jam reikia. Užtat yra verčiamas pirkti ne tai, ko reikia, bet ką tinklams naudinga parduoti”, – aiškino S. Jasiulevičius.
Be nuolaidos – ne vaistai?
„Niekas nesikeis, kol vaistų tiekėjai – didmenininkai valdys ir mažmeną. Apyvarta toliau mažės”, – neslėpė šešias vaistines vienijančios bendrovės Universiteto vaistinės direktorė Rima Losinskaja.
Pati būdama provizorė ji kasdien gauna klientų pastabų dėl to, kad vaistai Universiteto vaistinėje parduodami be nuolaidų.
„Jiems nesvarbu, kad vaistų kaina tokia pat, kokia kitur skaičiuojama pritaikius nuolaidą. Pacientams psichologiškai priimtiniau, kai kasos čekyje įmušama ir nuolaida, nors tai tėra rinkodaros triukas”, – kalbėjo R. Losinskaja.
Jos teigimu, visi farmacijos rinką reguliuojantys įstatymai sukurti taip, kad gyvuotų stambusis farmacijos verslas, o smulkusis – sunyktų.
„Didmenininkai turi savo vaistinių tinklus, bet vaistus tiekia ne tik jiems, bet ir pavienėms vaistinėms.
Ar jie mažosioms vaistinėms, savo konkurentėms, gali parduoti vaistų pigiau? Niekada. Be to, niekas nenori preparatų joms tiekti mažais kiekiais ir rizikuoti, kad už juos pinigų neatgaus”, – sakė pašnekovė.
Ji įsitikinusi, kad vaistų rinkoje pokyčių į gera nebus tol, kol neatsiras tiekėjų, neturinčių savo vaistinių tinklų ir nepretenduojančių į mažąsias vaistines kaip į grobį. Antraip – nei vaistų gamyba pagal receptus, nei prekyba išskirtinėmis kosmetikos prekėmis vaistinių verslo neišgelbės.
„Vaistų kainos didelės. Bet už kokias tiekėjams vaistus parduoda gamintojai, jei už receptinius preparatus mes didmenininkams mokame daugiau, nei tinklų vaistinės parduoda žmonėms. Ir jau su antkainiu?” – verslo užkulisius praskleidė R. Losinskaja.
Jos nuomone, tol, kol yra mažųjų vaistinių, tinklai savo darbuotojams moka neprastas algas. Jei smulkiojo farmacijos verslo nebeliks, atsiras specialistų perteklius, jų algos sparčiai nusmuks.
„Toks modelis buvo Izraelyje, toks kartojasi ir Lietuvoje”, – sakė pašnekovė.
Sąrašas šiemet gerokai sutrumpėjo
Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos (VVKT) duomenimis, 2013-ųjų sausį Lietuvoje veikė 274 vaistinės ir 1130 jų filialų, iš viso – 1404.
Šiemet sausio pradžioje licencijos galiojimas buvo sustabdytas 34 vaistinėms. Vėliau vienos jų nutraukė veiklą, kitos pardavė arba išnuomojo patalpas tinklams. 2012-ųjų sausio pradžioje vaistinių ir jų filialų buvo daugiau nei šiemet – 1442.
Šiuo metu rinką dalijasi keturi didieji vaistinių tinklai – bendrovės „Eurovaistinė”, „Gintarinė vaistinė”, „Nemuno vaistinė” (prekės ženklas „Camelia”) ir „Tamro vaistinė” (prekės ženklas „Benu”).
„Norfos” vaistinių tinklą perpus valdo bendrovės „Norfos mažmena” ir „Limedika”. Pastaroji – „Gintarinių vaistinių” savininkė.
Santykinai nedidelį tinklą turi bendrovės „Ramunėlės vaistinė” bei „Apotheca vaistinė”.
