Apie tai, kaip tvarkyti aplinką – „Lietuvos ryto“ pokalbis su Kauno kolegijos Kraštotvarkos fakulteto dėstytoja Audrone Jurkštiene.
– Krašte, kuriame dauguma esame trečia karta nuo žagrės, žmonės myli žemę ir moka ją tvarkyti. Tačiau kaip jų pastangas vertina specialistai, ar tinkamai kuriame savo kiemus?
– Lietuviai puikiai išmano apie krepšinį, mediciną ir apželdinimą. Jei rimtai, esame nenutolusi nuo žemės tauta.
Gal todėl daug žmonių tiesiog jaučia, kaip sodinti augalus, domisi jų priežiūra, nors nėra tos srities profesionalai.
Pastaruoju metu aplinkos želdinimas daugeliui tapo hobiu, kuriam skiriama nemažai laiko. Su kolegomis pastebėjome, kad kraštovaizdžio kūrimo specialistų pagalbos teiraujasi mažiau žmonių.
Bet, patikėkite, yra ir tokių žmonių, kurie nežino, kad augalus reikia nuolat laistyti, tręšti, genėti. Paprastai tai daugiabučiuose užaugę ir vėliau į nuosavus namus persikraustę jauni veiklūs žmonės.
– Keli spygliuočiai, pora vaismedžių ir daugiametės gėlės. Ar tai ne populiariausias derinys prie namo, o gal teko matyti šeimininkų sukurtų rojaus sodų?
– Žmonės labai skirtingai supranta grožį. Vieni nori, kad sklypas būtų idealiai sutvarkytas, kitiems užtenka vieno ar dviejų medžių, kuriuos patys išsirenka ar draugai padovanoja.
Tikrai daug žmonių patys nori kurti aplinką, žino, kokių nori augalų, tačiau būtų idealu, kad savo planais jie pasidalytų su specialistu.
Svarbu, kad augalai būtų derinami prie namo architektūros, jo spalvos, bendros aplinkos – augalai tik papildo šį vaizdą.
Kiekvienam augalui turi būti parinkta tiktai jam tinkama vieta. Nė vieno želdinio negalima sodinti nepasidomėjus, kokios jo auginimo sąlygos – mėgsta šviesą ar paunksnę, koks dirvožemis tinka. Tai pagrindinės privalomos taisyklės kiekvienam sodintojui.
Taip pat svarbu sklype apgalvotai išdėlioti augalus: vienur geriau tinka didelis, kitur – daugiau mažesnių, viename sklype gražiai atrodo pavienis augalas, kitame – jų grupės.
Būtent dėliodami augalus žmonės daro daug klaidų: mažoje erdvėje pasodina medelį, o jis po kelerių metų užaugs ir užgoš visą sklypą. Arba prie erdvaus įėjimo pasodina mažytį bonsą, kurį įkurtuvėms padovanojo draugai. Labai dažnai gėlynų plotų žmonės nesuvaldo – jie būna neproporcingi aplinkai, dažnai per maži.
– Dabar kone prie kiekvieno didesnio prekybos centro vyksta sodininkų mugės, žmonės jas labai mėgsta, o apsilankę paprastai neatsispiria augalų traukai – vis norisi įsigyti dar vieną augalą. Yra pavojus padauginti?
– Rimtas pavojus. (Juokiasi.) Mačiau daug sklypų, kuriuose surinktos ištisos augalų kolekcijos. Nors kiekvienas tų kolekcijų augalas įdomus, gražus, kartu susodinti jie atrodo nekaip.
Man labai nepatinka, kai augalai sodinami bet kur. Mano nuomone, mažiau yra daugiau.
Tačiau sukurti sklype estetišką vaizdą su keliais augalais – aukštas lygis.
Bet suprantu žmones, kurie, pradėję domėtis augalais, nori jų vis daugiau ir įvairesnių. Išties sunku atsispirti jų traukai. Tiesa, vėliau jie neišvengiamai iš savo klaidų pasimoko.
Kartais ir mus kviečiasi. Atvykus į tokią sodybą nelengva padėti.
Žodžiu, važiuodama nuosavų namų kvartalu labai nesunkiai atskiriu, kur aplinką apželdino profesionalas, o kur mėgėjas.
– Jūsų nuomone, kokių augalų žmonės nepelnytai neįsileidžia į savo kiemus?
– Tujų ir rožių. Vienos jiems primena kapines, o kitas bijo auginti, nes yra įsitikinę, kad jų priežiūrai reikia daug laiko ir žinių.
Tačiau tokia nuomonė klaidinga. Juk tujų yra įvairiausių dekoratyvių formų. Dėl rožių – taip, joms reikia skirti daugiau dėmesio nei pelargonijoms, bet išskirtinių sąlygų nereikia.
Pavyzdžiui, Danijoje, Anglijoje, Vokietijoje jos beveik prie kiekvieno namo žydi – laipiojančios, floribundinės, stambiažiedės, poliantinės.
Nuosavų namų šeimininkai nenori lapuočių, nes rudenį reikia grėbti lapus. Bet juk šie augalai taip elegantiškai skelbia metų laikų kaitą: būna plikomis šakelėmis, tada krauna pumpurus, sulapoja sodria spalva, vėliau ta lapų spalva nublunka, jie žydi, subrandina vaisius, nusidažo rudens spalvomis.
– Kažkada iš išpuoselėtų sklypų išguitas daržas dabar sugrįžta ne tik su kelių prieskonių, bet ir burokų, morkų, kopūstų bei žirnių lysvėmis.
Ar daržas gali puošti namų aplinką?
– Pirmiausia daržas turi būti tvarkingas. Nėra nieko baisesnio nei piktžolėmis apaugęs daržas. Suprantu, kad piktžolės nekenkia agurkų derliui ar skoniui, bet tokios lysvės tikrai nepuošia namų aplinkos.
Daržą galima mulčiuoti – ir augalams geriau, nes palaiko dirvožemio drėgmę, ir piktžolės ne taip puola. Mulčiui tinka ir ką tik nupjauta žolė.
Manau, didesniam daržui tenka skirti daugiau laiko negu visiems kitiems želdiniams.
Šiltnamis irgi jokiu būdu negadina kiemo vaizdo. Ir visai nesvarbu, ar jis dengtas brangia polikarbonato danga, ar paprastu polietilenu – tai tik šeimininko pasirinkimas. Tiesa, ir šiltnamis, ir daržas sklype turi turėti savo vietą. Todėl prieš sodinant augalus reikėtų sklypą suskirstyti funkcinėmis zonomis.
Jos yra kelios: priesodybis – sklypo dalis prieš namą, gyvenamoji – vidinė kiemo dalis, kurioje yra terasa, pavėsinė, vaikų žaidimo aikštelė, poilsio vieta, dekoratyvinis vandens baseinas, ir ūkinė zona – joje įrengiamas sodas ir daržas.
– Kokios šiandien aplinkos želdinimo mados? Ar šioje srityje neatsiliekame nuo anglų, prancūzų, italų? Atrodo, kad jų kiemuose neauga jokie ypatingi augalai, netgi priešingai – kuklūs, paprasti, bet kokie jaukūs jų kiemai, kiek ten gerų emocijų.
– Kaip tik neseniai grįžome iš Anglijos. Nors šalyje kraštovaizdžio puoselėjimas turi labai senas tradicijas, ten taip pat yra ir nuostabiai prižiūrėtų sodų, ir apleistų kiemelių.
Dabar Jungtinėje Karalystėje ypač madingi vadinamieji laukiniai gėlynai, tarsi savaime netvarkingai augančios gėlės. Bet taip tik atrodo, tokie gėlynai patys neužauga.
Juos formuoja specialistai, daugiametes gėles derina pagal jų žydėjimo laiką, komponuoja pagal aukštį, faktūrą, kero formą, tankumą. Tokiose lysvėse visą sezoną kas nors žydi.
Manau, Lietuvoje laukinės aplinkos želdinimo stilius nėra populiarus, nes mes dar turime gana daug natūralios gamtos – pievų, upių pakrančių, pamiškių. Gal todėl mūsų žmonės savo kiemuose nenori laukinės gamtos, nori išpuoselėtos aplinkos.
Yra nemažai žmonių, kuriems daugiametės gėlės panašios į laukines, todėl jie vengia jų savo sklype.
Pavyzdžiui, viena tokių – snapučiai. Jų yra daug veislių, tačiau Lietuvoje daugiau šių gėlių žydi pakrantėse nei kiemuose.
Bet apskritai želdinimo srityje nesame atsilikę. Ir Lietuvoje pritaikomos naujausios želdinimo idėjos, auginami modernūs, įvežami ir platinami naujausių dekoratyviųjų veislių augalai.
O dėl gerų emocijų... Gal kitose šalyse tai juntama, nes namų kiemo aplinka ten kuriama naudojant kitas medžiagas, spalvas – namo, kiemo dangų, tvorų.
Ten kitos tradicijos, kitoks želdinimo stilius, kitokios augalų derinimo, sodinimo mados.
Bendrosios taisyklės lyg ir tos pačios, tačiau skirtingai interpretuojama, daugiau laisvumo, netgi chaotiškumo, be to, dažnai ten kiemai mažesni, gal todėl jaukesni.
O ir klimatas kitas – šiltuosiuose kraštuose augalai geriau veša, ilgesnis šiltasis laikotarpis. Lietuvoje vasara trumpa.
– Ar turite savo mėgstamų augalų?
Kokie augalai, kuriems nereikia išskirtinių auginimo sąlygų, ypatingos priežiūros, papuoštų bet kurį kiemą?
– Man labai patinka žydintys krūmai. Norėčiau išskirti šluotelines hortenzijas, kurios kaip tik dabar pradeda žydėti ir žydės iki rugsėjo, kai kurios veislės iki spalio.
Jos nereiklios žemei, augimo sąlygoms, bet, kaip ir kiekvienas augalas, prižiūrimos auga geriau ir žydi gausiau. Jos ypač gerai auga drėgnose sunkesnėse dirvose, patręštose perpuvusiu mėšlu ar riebesniu kompostu. Yra atsparios šalčiams, nereikia specialiai ruošti žiemai.
Geltonai žydinčios forsitijos, pavasarį žydinčios alyvos, visą vasarą žiedais pasipuošusios sidabražolės, lanksvos, rododendrai – nuostabūs krūmai. Paprasčiausias šermukšnis irgi turi žavesio.
Dažniausiai daromos klaidos
Žmonės nemato bendro sklypo vaizdo, todėl dėmesį sutelkia tik į atskiras detales: augalus, skulptūrėles, šviestuvus, margas dangas, įmantrias pavėsines ir t.t.
Atskiroms sodybos detalėms naudoja labai skirtingas medžiagas. Pavyzdžiui, tame pačiame alpinariume – natūralius riedulius, skaldytą dolomitą, atvežtinius dekoratyvinius akmenis, spalvingas skaldeles, pajūrio akmenukus.
Nejaučia proporcijų, pavyzdžiui, didelėje erdvėje, prie didelio pastato sodina vieną nedidelį augalą, kuris ten tarsi ištirpsta.
Nesugeba suderinti spalvų, nesujungia jų į darnią gamą.
Nederina želdinių prie namo, grindinio dangos, juos sodina be tvarkos, chaotiškai. O juk augalai tik papildo bendrą sodybos vaizdą.
Sodina daug skirtingų augalų, kurie yra savaip dekoratyvūs, puošnūs, bet nedera su kitais augalais – kiekvienas dainuoja sau, tad nesudaro darnaus choro. Visuomet turi būti išskiriami pagrindiniai augalai, visi kiti juos tik papildo, tarsi atskleidžia, sudaro jiems foną.
