Praalkę kelyje į pajūrį būsite sotūs kaip prezidentė Dalia Grybauskaitė, ragavusi garsiųjų Viduklės koldūnų 187-ajame kilometre, ar kaip Mongolijos prezidentas Cachiaginas Elbegdordžas, šveitęs lietuviškos jautienos kepsnius pašalinto prezidento Rolando Pakso pamėgtame restorane.
Vilniečiui nusigauti iki Klaipėdos, Palangos ar kitos pajūrio vietos, skirtos iššvaistyti metus taupytus pinigus per savaitę, reikia įveikti maždaug 330 kilometrų, kauniečiams – 100 kilometrų mažiau, bet kelionėje vis tiek praalkstama.
Portalo lrytas.lt žurnalistai važiavo keliu nuo Vilniaus iki Palangos, siekdami išsiaiškinti, ką siūlo pakelės kavinės, kokios kainos ir kaip apskritai sekasi maitinimo verslas šalyje, kurioje normalų valgymą išstumia sintetinių niekalų iš degalinių pakramtymas?
Vieta, kur laužomi stereotipai
Ar išsilaiko pakelės kavinės šaltuoju metų laiku, ar tai tik sezoniškas verslas?
Atsakymai į iš anksto parengtus klausimus žurnalistams buvo netikėti. Pakelės kavinės – tai gastronominių ir ekonominių žinių šaltinis. Pradedančiajam verslą ar ketinančiam studijuoti vadybą derėtų pradėti ne nuo ekonomikos vadovėlio, o nuo ekskursijos po viešojo maitinimo įstaigas kelyje Vilnius-Klaipėda ir atgal.
Išvažiavome iš Vilniaus tvirtai įsikalę į galvas, jog pakelėje gausime tik cepelinų už vidutinio lietuvio archetipinei sąmonei priimtiną 10-11 litų sumą.
Pasirodo, nieko panašaus. Jei kišenė leidžia, ties 173-uoju greitkelio kilometru pasukite į dešinę ir kelis šimtus metrų pavažiuokite iki restorano, viešbučio ir žvejybos pramogų centro „Karpynė“. Čia už 75-80 litų paragausite ispaniškos paelijos ar tailandietiško troškinio. Kaina nemaža, bet porcijos – 3-4 asmenims. Tiesa, užsakymų reikia palaukti, o ir yra čia ne tik egzotiškų patiekalų, bet ir šviežios žuvies. Jos galima pasigauti ir pačiam
Siūlo didelių cepelinų
Tačiau apie viską iš pradžių. Gaila, kad vilniečiai, iškeliavę Vakarų kryptimi apie 9 valandą, turbūt dar nepraalksta 95-ajame kilometre. Nes pakelės kavinėje „Pas Lado“, prieš pat Kauną, už 13 litų galima paskanauti egzotikos, osetiniško kepsnio, ir tik už 10 litų – kaukazietiškų koldūnų su aviena „Cchinkali“.
O štai 130-ajame kilometre esanti švari, jauki užeiga jau nušvinta senąja gerąja lietuvybe su moderniomis detalėmis: pakelėje švyti stendas su užrašu „I love cepelinai“.
Kavinės „130“ savininkas Vitalijus Zalepūga sakė, jog tik šiais metais po krizės laikų pradėjo dirbti ir žiemą – didelio pelno šaltuoju metų laiku negavo, bet ir nuostolių nepatyrė.
Kavinės firminis patiekalas – beveik „karmėlavinio“ dydžio cepelinai už 12 Lt.
„Cepelinai, bulviniai blynai ir alus“, – pagrindinius dalykus, iš kurių išsilaiko kavinė, paminėjo V. Zalepūga.
Jo rinkodaros principas – gaminti didelių porcijų patiekalus, kad užkirtus 130-ajame kilometre, nebereikėtų sustoti iki pat pajūrio
Bedarbiai nenori dirbti
Sprandinės kepsnys, nors ir nepigus (17 Lt), tikrai neblogas 181-ajame kilometre įsikūrusioje kavinėje „Alėja“. Šios jau 17 metų šeimai priklausančios kavinės direktorius Vidmantas Stebulis pateikė įdomių žinių apie pakelės kavinių verslą.
Jis paneigė nuomonę, jog tokių maitinimo įstaigų pagrindiniai klientai – atsitiktiniai keleiviai, sustojantys atlikti gamtinio reikalo ir tik tada užsimanantys užkąsti.
„Daugelį savo klientų pažįstu iš matymo. Jie kasmet sustoja pavalgyti mano kavinėje“, - teigė V. Stebulis.
Jaunas verslininkas sakė, kad jį ima siutas išgirdus dejones, esą Lietuvoje nėra darbo, o socialinės išmokos mažos.
„Aš siūlau, brukte bruku darbą, o stovintieji Raseinių darbo biržoje jo neima. Buvo toks atvejis – žmogus virtuvėje pasidarbavo dvi savaites ir dingo, net algos atsiimti nesiteikė“, - lietuvišku tingumu stebėjosi Vidmantas.
Blogėja mitybos įpročiai
Tiesa, jis pripažino, jog darbas ir rinkodara pakelės užeigose gerokai skiriasi nuo miesto kavinių.
„Pakelėje sustojęs žmogus laiko pavalgyti skiria daugiausiai 20 minučių, geriausiu atveju – pusvalandį. Todėl virtuvėje suktis reikia greitai, o gaminame viską iš šviežių produktų. Mums taip pat neapsimoka reklamuotis kataloguose – juk jų neskaitys žmogus, išsirengęs į pajūrį. Reklama, žinios perduodamos tik iš lūpų į lūpas“, - aiškino V. Stebulis.
Jis apgailestauja, kad ne į gerą keičiasi jaunosios kartos mitybos įpročiai.
„Ateina į kavinę šeima, mama užsako sriubos, kepsnio, o vaikai zyzia – greičiau į Palangą, kebabo norime!“
Pakelės kavinių garbei reikia pasakyti, kad jos nesusigundo brukti pigaus greitojo maisto, virtuvė čia – „kaip namie“.
Kulinarinio paveldo sargai
Vitos Petravičienės ir jos vyro kavinė „Vėjukai“ netoli Viduklės saugo kulinarinį paveldą. Už maždaug 10 litų galima pasisotinti dar Antano Smetonos laikais garsėjusiais Viduklės koldūnais – mažais, piršto galo dydžio koldūnėliais.
V. Petravičienė pasakojo, kad šioje kavinėje dažnai pietaudavo prezidentas Algirdas Brazauskas su žmona Kristina. O praėjusiais metais apsilankė ir į Klaipėdą vykusios prezidentė Dalia Grybauskaitė ir tuometė krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė.
„Iš pradžių išsigandome, pamatę tokias aukštas ponias, apsuptas apsaugininkų. Bet vėliau atsipalaidavome, nes jos pasirodė esančios paprastos, mielos moterys“, - prisiminė V. Petravičienė.
Ant restorano – R. Pakso erelis
„Prezidentiniu“ galima pavadinti ir pakelės restoraną „Nikola“.
Čia prieš dvejus metus pietavo į Lietuvą atvykęs Mongolijos prezidentas C. Elbegdordžas. Šis restoranas taip pat pamėgtas buvusio Lietuvos prezidento Rolando Pakso. Ir neatsitiktinai – ereliu papuoštas užrašas ant restorano sienos skelbia, kad čia 2002 metų sausio 21 dieną buvo priimtas sprendimas įkurti partiją „Tvarka ir teisingumas“.
Po kiek bokalų alaus ir vyno buvo sumanyta įkurti tokią partiją, restorano vadovė Edita nežino, bet patvirtino, jog anuomet liberalais demokratais vadinęsi R. Pakso šalininkai surengė pokylį. Po jo liberalai tapo „tvarkiečiais“.
Edita pripažino, jog kartais prie restorano sustoję keleiviai išlipa, eina į restoraną, bet pamatę R. Pakso erelį ant fasado, sėda į automobilius ir lyg nutvilkyti išlekia greitkeliu.
„Mes jokios politinės propagandos nevarome. Partija paprašė pritvirtinti prie sienos užrašą su jų simbolika, neprieštaravome“, - sakė Edita.
R. Paksas patvirtino, jog „Nikoloje“ jis beveik visada sustoja papietauti ar nors užkąsti. Prieštaringai vertinamą politiką vilioja ekologiška virtuvė. Mėsos patiekalai gaminami iš netoliese esančiame restorano savininkų ūkyje užaugintų jaučių, žąsų, ančių. Tiesa, šie patiekalai nepigūs, kainuoja apie 30-40 Lt. Bet porcijos – solidžios, mėsos skonis smarkiai skiriasi nuo parduotuvėje pirktos mėsos.
„Nikolos“ pirmtakas buvo kukli šašlykinė, įkurdinta vagonėlyje prieš 20 metų, tai buvo pirmoji 1987 m. nutiesto greitkelio užkandinė.
Pakeliui į namus – žvėrienos kepsnys
Labai taupantiems patartina už „Nikola“ pavažiuoti dar apie 30 km ir ties Nemakščiais stabtelėti kuklioje kavinukėje „La Kavos“. Čia kainos turbūt mažiausios iš visų pakelės viešojo maitinimo įstaigų. Statistinio lietuvio vidutinio lygio prabangos rodikliu laikomas karbonadas – tik 8 Lt.
Nors ir mažiau, bet pakankamai užeigų stovi ir kitoje magistralės pusėje, nuo Klaipėdos link Vilniaus. Kiek teko pastebėti, iš pajūrio grįžtantys kauniečiai ir vilniečiai būna išleidę pinigus kurorte, tad grįždami stabteli tik gurkštelėti kavos su bandele.
Bet jei ties Kryžkalniu sustojote degalinėje, patartina paeiti dešimt metrų į priekį ir užsukti į medžiotojų stiliaus užeigą. Jos šeimininkas Petras pats sumedžioja laimikį, todėl žvėrienos kainos čia visiškai nežvėriškos.
Kokiame didmiesčio restorane gausite stirnienos kepsnį už 18 Lt, o šernienos – už 14 Lt?
Krizė ateina, kai apie ją galvoji
Ne visos pakelės kavinių istorijos – sėkmingo verslo pavyzdžiai. Iš šaunaus amatininkų ir pirklių užeigos stiliaus restorano „Račiai“ (netoli Raščių kaimo, Raseinių r.) liko tik griuvenos.
Nelengvi laikai ir 251-ajame kilometre įsikūrusiam restoranui „Armėnija“. Žurnalistai čia lankėsi per pietus, o klientų – tik du. Nors restoranas tvarkingas, siūlo tikros armėniškos virtuvės valgius. Tiesa, kainos nemažos, bet niekur kitur pakelės užeigose nerasite galimybės avienos šašlyką prikąsti šviežiu lavašu, užgerti taure armėniško vyno – nepelnytai mažai žinomo, armėnai kažkodėl garsėja tik kaip brendžio (konjako) gamintojai.
„Taip, nelengva mums čia, išsilaikyti padeda mūsų restoranai Nemirsetoje, Palangoje. Ir vasarą ir žiemą ten lankytojų netrūksta,“ - sakė už restorano baro nuobodžiaujanti armėnė Anuš.
Ir karti, ir sėkminga pakelės užeigų patirtis rodo, jog šiam verslui vystyti neužtenka tik gerų valgių ir švarios aplinkos. Reikia nuolat sugalvoti ką nors naujo, sudominti vartotoją.
„Mes galvojame ne ką daryti, jei vėl užklups krizė, o kaip plėstis, atsinaujinti“, - sėkmės paslaptimi dalijosi „Vėjukų“ savininkė V. Petravičienė.
Jaunų verslininkų pora, pavyzdžiui, įrengė dviejų stilių interjerą. Viena erdvė – „vyriška“, sienas puošia šernų galvų, erelių, kitų medžioklės trofėjų iškamšos.
Kita – moteriška, sienos papuoštos fototapetais su dideliais gėlių žiedais.
Lietuvių valgiai sužavėjo rusą
„Vėjukams“ daugiausiai pelno atneša vilkikų vairuotojai iš Kaliningrado, Baltarusijos, Vakarų šalių. Jiems maistui ir nakvynei motelyje taikoma 20 proc. nuolaida. Po visą Europą ir Rusijos platybes važinėjantys vairuotojai garsina lietuvišką virtuvę.
Portalo lrytas.lt žurnalistas užkalbino po dvigubą cepelinų porciją šveičiančius vilkikų vairuotojus.
Vienas jų, Aleksejus iš Kaliningrado, juokdamasis pasakojo: „Dėl cepelinų aš ir su žmona išsiskyriau. Paaiškinau jai, kaip gaminti šį dievišką lietuvių patiekalą, o jai visą laiką tik kažkokia pliurza išeina. Atleidau ją na... iš santuokinių pareigų, dabar ieškau „litovkos“, nesvarbu amžius ir išvaizda, kad tik cepelinus ir lietuviškus koldūnus mokėtų gaminti“.
