Mergina kiekvieną kostiumo detalę siuva savo rankomis ir prie vieno kūrinio užtrunka porą mėnesių. Užtat kombinezono kaina - 3000 - 4000 tūkst. litų. A. Glušinaitė drąsiai rėžė, ką galvoja apie lietuvių skonį, tačiau dėl to emigruoti nežada.
Už kolekciją „Meškatronai“, kurią sudaro trys suaugusiems skirti dvipusiai kombinezonai, A. Glušinaitė įvertinta papildomu prizu „Jaunojo dizainerio prizo 2013“ konkurse.
Pasak autorės, ji nesiekė atvaizduoti realiai egzistuojančio konkretaus gyvūno, o kuria asmeninį personažą, kurio išorinė ir vidinė pusės, nors ir skirtingos, tačiau vienodai svarbios – jos atspindi kaip mes patys save suvokiame ir kaip mus mato kiti.
— Ar lietuviai yra stilingi?
— Manau, kad Lietuvoje žmonės labiau linkę rengtis madingai blogąja šio žodžio prasme. Stilius yra būdas išreikšti savo vidų per išorę, o mada yra paprasčiausias noras būti „aktualija“, būti tokiu kaip šimtai kitų, kurie užeina į mados meką - „Akropolį“ ar „Ozą“ ir nusiperka tai, ką pamatė „Facebook", kur nors Gariūnuose ar bare, kur penktadienį gėrė alų.
Štai išeinu į gatvę ir mano noras būti nustebintai tekstūromis, spalvomis, kirpimais iš karto sutrypiamas ryškiomis platformomis iš „Deichmann“. Taip, masės erzina kaip ir tie ilgi, vėjyje plevenantys ir permatomi fėjų sijonai. Tie džinsiniai švarkeliai, odinukės, aukštakulniai net nežinau, kaip tiksliai ja vadina tautiečiai.
Madingi žmonės puošiasi, o stilingi – rengiasi. Lietuviai vis dėlto yra puošeivos. Tik puošiasi netinkamose vietose. Pavyzdžiui, mergaitės, kurios vidury savaitės su vakariniu makiažu ir sportiniais šortais vaikšto pirmyn atgal Pilies gatve ar Gedimino prospektu.
Nemanau, kad lietuviai yra konservatyvūs. Tik truputį. Jaučiu ne tik jaunų, bet ir daug vyresnių žmonių susidomėjimą mano kuriamais drabužiais ir tai tikrai džiugina. Vyresnioji karta nėra jau tokia apsamanojusi kaip dažnai gali pasirodyti.
Paaugliai turėtų nuleisti savo nosis ir kartais paieškoti idėjų, kaip rengtis ne tik savo bendraamžių rate. Aš pati nustembu, kai matau, kaip rengiasi ankstesnės kartos. Vyresnieji nesureikšmina vietos, iš kur pirko savo rūbą. Nereikia pervertinti kainos ir vardo. Tik prieš pirkdami palieskite ir atkreipkite dėmesį į audinį.
— Ar menininkai pasmerkti skurdui?
— Tiesą sakant, aš visai nesuprantu, kaip gali sietis šios dvi sąvokos: menas ir skurdas. Dauguma žmonių yra susidarę visiškai realybės neatitinkančią nuomonę apie menininkų socialinę padėtį visuomenėje.
Galų gale, juk menininkai yra protingi, išsilavinę žmonės, kodėl jie turėtų gyventi skurde? Žinoma, ne visada galima dirbti sau pačiam ir kurti, ką ir kada nori, nes yra įsipareigojimų užsakovams.
Bet kai lieka laisvo laiko – kuri sau, niekas to nedraudžia. Žinau vieną - tikri menininkai skurde negyvena, nebent jiepatys mėgaujasi blogomis sąlygomis ar „kaifuoja“ dėl pinigų stygiaus.
Yra ir kita kategorija žmonių – tinginiai. Bankininkas, odontologas, tolimųjų reisų vairuotojas ar kas tik bebūtum, vis tiek nesugebėsi užsidirbti.
— Kaip tavo kelias veda į madą?
— Dar pirmoje klasėje mama mane užrašė į dailės būrelį Nacionalinėje Konstantino Čiurlionio meno mokykloje. Nors kuprinė buvo didesnė už mane pačią, išgyvenau ir penktoje klasėje perstojau mokytis į „Čiurlionkę“.
Džiaugiuosi baigusi būtent šią mokyklą. Visada jaučiau simpatiją grafikai, todėl Menų gimnazijoje buvau pasirinkusi grafikos specialybę ir maniau, kad būtent grafikos studijas tęsiu Vilniaus dailės akademijoje, bet viskas susiklostė ne taip, kaip tąkart norėjau.
Baigiau ne grafikos, o tekstilės katedrą ir esu tuo patenkinta, nes tekstilėje pritaikiau visas grafikos žinias, įgautas mokykloje. Mes amatininkai, todėl nuolat dirbam, dirbam, dirbam, nes žinome, kad pateiksime rinkai naują produktą, o ne pardavinėsim tai, kas jau kitų sukurta.
— Kur ieškai įkvėpimo?
—Įkvėpti gali absoliučiai viskas, kas mus supa. Reikia tik norėti ir stengtis išnaudoti savo aplinką, nes tai ir yra vienintelis ir pagrindinis kūrėjo šaltinis.
Man puikiausias įkvėpimas yra gatvės menas, nes labai dažnai ten randu idėjų, kurios tampa atspirties tašku didesniems darbams.
Man sėdint priešais kompiuterio ekraną galva neprisipildo minčių. Seni nuotraukų albumai, naktiniai pasivaikščiojimai, prastas oras, geras oras, skanus maistas, neskanus maistas – viskas. Svarbiausia yra ieškoti, nes žinant, kad tu ne tik nori, bet ir privalai rasti, akys ir smegenys tampa budresnės.
— Galbūt emigruoti ir verslą kurti ten, kur rinka yra didesnė, būtų lengviau?
— Galbūt, bet mano karjeros pradžia – Lietuvoje. Esu ambicinga ir noriu savo verslą vystyti būtent čia, nes gyventi savo šalyje man gera.
Padaryti pertrauką ir pakeliauti, pagyventi skirtinguose kontinentuose, pamatyti man dar nepažįstamas kultūras norėčiau.
Pasaulis nėra jau toks didelis, o keliauti dabar galima vis greičiau ir pigiau. Tikiuosi, kad po penkerių metų būsiu labiau susiformavusi kaip asmenybė, geriau žinosiu, ko noriu iš savęs ir ką galiu duoti kitiems.
Noriu jausti tvirtą pagrindą po kojomis, nes dabar, kaip ir kiekvienam aukštąjį mokslą baigusiam ir savo verslą norinčiam kurti žmogui, yra labai sunku. Po kojomis tik minkšta, nestabili, tąsi masė. Neprošal būtų įgaut dar proto, įgūdžių, patirties. Tikiu, kad viskas pavyks.
