Jaunuolis neigia mitus, esą tai - vien tik religingų merginų, norinčių savo gyvenimą atiduoti Dievui į rankas, privilegija. Vilniuje veikia 26 vyrų vienuolynai, pusė iš jų skelbia, kad priima studentus. Dviviečio kambario nuomos kaina mėnesiui - 150-350 litų. Tačiau yra papildomų reikalavimų.
A. Pakštas studijuoti į Vilnių atvyko iš Kauno. Mokslo metų pradžioje vaikinas su dviem pažįstamais nuomojo butą. Ilgas kelias iš miegamojo rajono iki universiteto ir triukšmingi kaimynai paskatino vaikiną ieškoti naujos vietos. Dar dvyliktoje klasėje apie gyvenimą vienuolyne Aistis sužinojo iš klasiokės, kitą informaciją surado internete.
Tereikia paskambinti vienam iš brolių ir susitarti dėl pokalbio datos ir laiko. Priimant vaikinus gyventi į vienuolyną egzistuoja du esminiai, vienas nuo kito neatsiejami kriterijai: praktikuojama katalikybė ir studijos aukštesniojo ar aukštojo mokslo institucijoje.
Jau liepos mėnesio pradžioje vienuolynai, kur apgyvendinamos merginos, yra pilnutėliai. Su tikėjimo seserimis gyventi norinčių merginų skaičius ženkliai peršoka siūlomų vietų skaičių.
Priima dešimt, o norinčių – penkiskart tiek. Vaikinai nesusiduria su šia problema. Antakalnio g. 27 įsikūręs Joanitų vienuolynas jau šeštus metus susilaukia lygiai tiek prašymų, kiek turi vietų. Dešimt. Su broliais pasirašoma nuomos sutartis, išklausomos taisyklės, ir jaunuolis gauna lovą bei stalą dviviečiame kambaryje.
Norint, kad vyktų studentų kaita ir jaunuoliai neužsisėdėtų vienoje vietoje, kaip gydytojai savo postuose, nuomoti kambarį vienuolyne galima 1-2 metus. Vasaros metu studentai, kurie nedirba, turi palikti vienuolyną.
Ragina nuolat bendrauti
Atvykus į vienuolyną negalima užsidaryti savo kambaryje ir kalbėtis su sienomis ar valandų valandas spoksoti į lubas. Pagrindinis prašymas – bendrauti. Prieš atsikraustant į šią tylos ir ramybės oazę aiškiai pasakoma, kad nuo dabar gyvensi bendruomenėje ir būsi lygiateisė jos dalis.
Stengiantis apjungti 10 visai nepažįstamų žmonių. Kiekvienais metais vienuoliai organizuoja išvyką į Čepkelių raistą Marcinkonyse, kur būsimus ar esamus studentus priima vietos botanikė. Vaikinai laiką leidžia gamtoje, vienas kitam prisistato, be to, senolei botanikei padeda nudirbti ūkio darbus.
Studentai kiekvieną mėnesį išsirenką seniūną, kuris turi paskirstyti buities darbus, parengti grafiką ir prižiūrėti, kad jis būtų vykdomas. Nusprendžiama, kuris išplaus grindis, kuris sutvarkys virtuvę ir t.t. Taip pat vaikinai privalo dalyvauti talkoje, kuri vyksta du kartus per metus. Jos metu tvarkoma vienuolyno aplinka, kiemas ir želdiniai.
Norintys atsivesti į vienuolyną savo širdies draugę ar tiesiog pasikviesti draugų nesusiduria su jokiomis problemomis. Visi žino, kad dešimtą valandą vakaro vienuolyno durys – užsidaro, o iki šio laiko – elkis kaip įmanydamas. Dažniausiai vienuolyne vartojamas žodis – palaikyti. Privalu: tylą, tvarką ir kartu gyvenančius.
Gyventojai - įvairūs
„Fizikas, informatikai, architektas, politologai, archeologas“, - savo kolegas vardija A. Pakštas.
Vaikino teigimu, tai yra puiki galimybė vienam iš kito daug ko išmokti. Jaunas vyras pasakoja, kad ypač tai, jog gyveno su tiksliųjų, humanitarinių ir socialinių mokslų atstovais, labai praversdavo egzaminų sesijos universitete metu. Bendras poilsio ir mokymosi kambarys iki trečios valandos nakties skęsdavo žvakių šviesų prieblandoje, o studentai dalydavosi žiniomis.
Kaip didžiausią vertybę A. Pakštas nurodo išklausymą. Nesvarbu kur – virtuvėje ruošiant maistą ar nuošalioje aplinkoje – visada šalia yra žmonių, kurie geranoriškai sutiks padėti.
„Gyvendamas čia, gaudavau puikią psichologinę pagalbą iš brolių ir iš kartu gyvenančiųjų, nes, kaip kiekvienas jaunas žmogus, susidurdavau su gyvenimiškomis problemomis“, - kalbėjo Aistis.
Justinas, vienas iš keturių vienuolyne reziduojančių brolių, mano, kad jauniems vyrams tikrai nebūtina gyventi asketiško gyvenimo, nes jis yra skirtas vienuoliams, o ne savęs vis ieškantiems jaunuoliams.
Beje, Justinas paminėjo, kad per šešerius metus vis dėlto pasitaikė atvejis, kai kambarį vienuolyne nuomojęs studentas po studijų pasirinko vienuolio kelią.
Vienuolyne vaikinai nenuobodžiauja. Iki ryto žiūri filmus, kalbasi, žaidžia stalo futbolą. Erdviuose koridoriuose sportuoja. Daugelis iš jų užsiima muzikavimu. Kambariuose paguldytos gitaros ir net būgnai.
„Buvo čia ir alaus mėgėjų, ir tų, kurie mėgsta važinėtis motociklais ar pasinerti į spontaniškas keliones, kiekvienas čia gyvenantis - labai unikalus. Tačiau skirtingi pomėgiai netrukdo, jie – už vienuolyno ribų, o visi čia atėję žino, kur yra, ko nori ir laikosi taisyklių“, - dalijosi patirtimi Aistis.
